Kiekvieną gruodį milijardai žmonių visame pasaulyje susirenka švęsti Kalėdų – šventės, kuri tapo neatsiejama nuo šeimos, dovanų, eglučių ir ramybės jausmo. Tačiau retas kuris susimąsto apie paprastą, bet intriguojantį klausimą: kodėl Jėzaus gimimas minimas būtent gruodžio 25 dieną? Juk Biblijoje nėra nei tikslios datos, nei net užuominos apie metų laiką. Tad ar ši data yra istorinė, simbolinė, o gal – strategiškai pasirinkta? Atsakymas pasirodo esąs kur kas sudėtingesnis ir įdomesnis nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Kada iš tikrųjų galėjo gimti Jėzus?
Istorikai jau daugelį metų bando nustatyti tikėtiną Jėzaus gimimo laiką, remdamiesi netiesioginėmis užuominomis Evangelijose. Vienas dažniausiai minimų argumentų – piemenys, kurie naktį gano avis. Tai kai kuriems tyrėjams leidžia manyti, kad gimimas galėjo įvykti pavasarį, kai gyvuliai dažniau laikomi laukuose.
Vis dėlto šis argumentas nėra vienareikšmis. Izraelio klimatas yra gana švelnus, todėl avys galėjo būti ganomos ir žiemos mėnesiais. Be to, religinėms apeigoms skirtos avys galėjo būti laikomos lauke net ir šaltesnėmis naktimis. Tad piemenų buvimas nebūtinai paneigia gruodžio mėnesio versiją.
Viena iš įdomesnių teorijų sieja gruodžio 25-ąją su Jėzaus giminaičiais. Evangelijoje pagal Luką pasakojama apie kunigą Zachariją, kuriam angelas Gabrielius pranešė, kad jo žmona Elžbieta susilauks sūnaus – Jono Krikštytojo. Ankstyvieji krikščionys spėjo, kad šis įvykis galėjo nutikti per Jom Kipurą, kuris, jų manymu, tuo metu buvo švenčiamas rugsėjo 24 dieną. Nors ši data iš tiesų kasmet kinta pagal žydų kalendorių, senovės krikščionys laikė ją pastovia.
Skaičiuojant devynis mėnesius nuo rugsėjo pabaigos, Jono Krikštytojo gimimas būtų įvykęs birželio 24 dieną. Kadangi Gabrielius Marijai pasirodė tada, kai Elžbieta jau buvo šeštą nėštumo mėnesį, manyta, jog Jėzus buvo pradėtas kovo pabaigoje ir gimė gruodžio 24-osios naktį arba gruodžio 25-ąją.
Pranašų gimimo ir mirties sutapimas
Egzistuoja ir kita, labiau teologinė teorija. Senovės judaizmo tradicijoje buvo paplitusi idėja, kad didieji pranašai miršta tą pačią dieną, kurią buvo pradėti arba gimė. III amžiuje gyvenę krikščionių teologai, tokie kaip Tertulijonas ir Hipolitas, apskaičiavo, kad Jėzus buvo nukryžiuotas apie kovo 25 dieną, netoli žydų Paschos šventės.
Remdamasis šia logika, istorikas Sextus Julius Africanus teigė, kad Jėzus buvo pradėtas būtent kovo 25-ąją. Pridėjus devynis mėnesius, gimimo data vėl atveda prie gruodžio 25 dienos. Šiuo atveju svarbi ne tiek tiksli biologinė data, kiek simbolinė prasmė – Jėzaus atėjimas į pasaulį suvokiamas kaip tobulas dieviško plano ciklas.
Pagoniškos šventės ir Saulės sugrįžimas
Vis dėlto net jei visos šios teorijos atrodo logiškos, istorikai pripažįsta: yra didelė tikimybė, kad Kalėdų data buvo pasirinkta dėl visai kitų priežasčių. III–IV amžiuje Romos imperijoje gruodžio pabaiga jau buvo švenčių metas. Viena populiariausių buvo Saturnalia, vykusi nuo gruodžio 17 iki 23 dienos – triukšminga, linksma šventė su vaišėmis, dovanomis ir socialinių normų laužymu.
Be to, imperatorius Aurelijus 270-aisiais metais įtvirtino Saulės dievo Sol Invictus kultą. Šio „Nenugalimos Saulės“ dievo šventė buvo minima būtent gruodžio 25 dieną, netrukus po žiemos saulėgrįžos, kai dienos pradeda ilgėti. Tai buvo šviesos pergalės prieš tamsą simbolis – motyvas, kuris labai natūraliai tiko ir krikščioniškai teologijai.
Kai IV amžiaus pradžioje imperatorius Konstantinas legalizavo krikščionybę ir pradėjo ją aktyviai remti, Bažnyčia atsidūrė unikalioje padėtyje. Ji galėjo formuoti naujas tradicijas, bet kartu turėjo prisitaikyti prie jau egzistuojančių papročių.
Pirmasis oficialus Kalėdų paminėjimas
Pirmasis žinomas rašytinis šaltinis, kuriame Jėzaus gimtadieniu įvardijama gruodžio 25-oji, datuojamas 336 metais. Ši data minima Romos kalendoriuje kartu su kitomis svarbiomis krikščioniškomis šventėmis. Kadangi dokumentas sudarytas dar Konstantino valdymo pabaigoje, manoma, jog Kalėdos jau buvo švenčiamos bent lokaliai.
Ar krikščionys Kalėdas šventė ir anksčiau – lieka neaišku. Tačiau akivaizdu, kad ši tradicija greitai paplito. Jau IV amžiaus pabaigoje Romoje ir kituose miestuose buvo laikomos Kalėdų mišios, o pagoniškos gruodžio šventės pamažu nyko arba buvo „absorbuotos“ į naują religinį kontekstą.
Kai kurie istorikai mano, kad tai buvo sąmoninga strategija. Romėnai jau buvo įpratę švęsti gruodžio 25-ąją, tad Bažnyčiai nereikėjo kovoti su žmonių įpročiais – pakako pakeisti šventės turinį. Vietoje Saulės dievo gimimo atsirado Kristus, vadinamas „pasaulio šviesa“.
Data, kurioje susilieja istorija ir simbolika
Galiausiai tampa aišku, kad Kalėdų data nėra vieno konkretaus įvykio rezultatas. Ji gimė iš teologinių samprotavimų, istorinių spėjimų ir kultūrinio prisitaikymo. Ar Jėzus iš tiesų gimė gruodžio 25-ąją? Greičiausiai to niekada nesužinosime. Tačiau galbūt tai ir nėra svarbiausia.
Kalėdos tapo simboliu – šviesos, vilties ir atsinaujinimo švente tamsiausiu metų laiku. O tai, ko gero, paaiškina, kodėl ši data išliko tokia galinga ir prasminga iki šių dienų, nepriklausomai nuo istorinių detalių.
