Pietų Atlanto vandenyne, daugiau kaip už 1 600 kilometrų nuo artimiausių žemynų, tyvuliuoja vienos atokiausių ir atšiauriausių Žemės vietų. Tai Pietų Sandvičo salynas, kurį dar XVIII amžiuje atrado keliautojas Džeimsas Kukas. Praėjus ketvirčiui tūkstantmečio, NASA paviešino išskirtinai ryškų šių vulkaninių salų palydovinį vaizdą.
Tokios vietos traukia tyrėjus ir geografijos entuziastus būtent dėl savo neprieinamumo ir laukinio charakterio. Šiuos nedidelius žemės lopinėlius skalauja ledinis vandenynas, juos dažnai dengia debesys, o stiprūs vėjai ir audros nuolat keičia kraštovaizdį. Čia susiduria ugnis iš gelmių ir ledas iš dangaus, sukurdami dramatišką gamtos teatrą.
Naujausias NASA paviešintas vaizdas leidžia į šias saleles pažvelgti taip aiškiai kaip dar niekada anksčiau. Palydovo „Landsat 9“ instrumentas OLI-2 užfiksavo momentą, kai debesys trumpam prasisklaidė ir atskleidė gyvai raižytą vulkaninių salų paviršių.
Atokios salos pietų Atlante
Pietų Sandvičo salynas yra vienas labiausiai izoliuotų regionų planetoje, tai iki Antarktidos ir Pietų Amerikos krantų driekiasi per 1 600 kilometrų. Čia nėra nuolatinių gyventojų, o žmonės apsilanko tik retų ekspedicijų ar mokslinių tyrimų metu. Šalti vėjai, ledinės bangos ir sudėtinga navigacija daro kelionę į šias vietas tikru išbandymu.
Būtent dėl tokio atšiaurumo salynas išsaugojo beveik nepaliestą, natūralų kraštovaizdį. Vulkaninės viršūnės, ledo kepurės, stačios pakrantės ir tamsios lavos uolos primena visai kitą pasaulį. Šis kontrastas tarp gyvybės stokos ir geologinio aktyvumo kuria ypatingą salų žavesį.
Džeimso Kuko atradimas
1775 metų vasario 2-ąją Džeimsas Kukas savo kelionės metu Pietų Atlante pastebėjo nuo pasaulio atitolusias salas. Didžiąją iš jų jis pavadino Candlemas, siejant pavadinimą su tą dieną minimu Grabnyčių šventės laiku. Tai buvo naujas taškas pasaulio žemėlapyje, keliantis ir smalsumą, ir pagarbą šiurkščiai gamtai.
Keli metai po šio atradimo kita ekspedicija patvirtino, kad netoliese yra dar viena sala, vėliau pavadinta Vindication. Taip buvo patvirtinti ankstesni D. Kuko pranešimai, kuriuos iš pradžių lydėjo abejonės. Nuo to laiko prabėgo 250 metų, tačiau salos išliko tokios pat laukinės ir sunkiai pasiekiamos.
Vulkaninės Candlemas ir Vindication salų ypatybės
Candlemas sala susiformavo susijungus dviem senesnėms vulkaninėms struktūroms. Pietrytinė dalis, tai stipriai erozijos paveiktas, ledu dengtas stratovulkanas, o šiaurės vakaruose matyti naujesni lavos laukai ir pelenų kūgiai, tarp jų ir įspūdingas Liuciferio kalnas. Istoriniai liudijimai iš XIX ir XX amžiaus mini periodiškai pasireiškusią vulkaninę veiklą.
Vindication sala taip pat vulkaninės kilmės, tačiau šiandien jos kontūrus labiausiai formuoja galinga erozija. Geologai teigia, kad audros, bangos ir ledas per ilgus metus smarkiai „apdrožė“ salos masyvą, palikdami stačius, sunkiai įveikiamus skardžius. Tai vieta, kur vandenynas be perstojo kovoja su kietu uolų paviršiumi.
NASA palydovai praskleidžia debesų šydą
Regionas garsėja ne tik savo atšiaurumu, bet ir nuolatiniu debesuotumu. Dėl to aiškūs, detalūs salų vaizdai yra retenybė, tai dažniausiai palydovai fiksuoja tik debesų mases virš ledinio vandenyno. Būtent todėl naujasis NASA kadras sulaukė tokio dėmesio.
Specialistai pabrėžia, kad OLI-2 instrumentu „Landsat 9“ užfiksuotas vaizdas yra vienas ryškiausių šio dešimtmečio Pietų Sandvičo salyno fotografinių įrašų. Jame matyti šalia viena kitos iškilusios Candlemas ir Vindication salos, kurių vulkaninės viršūnės, nuolat draskomos sniego, ledo ir bangų, primena gyvai formuojamą skulptūrą pačiame pietų Atlanto viduryje.
