Azijos laidojimo tradicijos neretai stebina Vakarų žmones, nes jose mirtis suvokiama kitaip nei įprasta Europoje. Vienas paslaptingiausių pavyzdžių yra vadinamieji kabantys karstai, randami Kinijoje ir Tailande.
Šie karstai iškelti į uolas, įstatyti į urvus ar pritvirtinti prie stačių šlaitų mediniais laikikliais. Tokie kapai šimtmečius kėlė klausimų archeologams, nes buvo sunkiai pasiekiami ir ilgai nebuvo aišku, kas juose palaidota.
Dabar mokslininkams pavyko išnarplioti dalį šios mįslės, nes senovinis DNR atskleidė palaidotų žmonių kilmę. Dar įdomiau tai, kad jų palikuonių grupės gyvena ir šiandien.
Kabančių karstų reiškinys
Ritualinis mirusiųjų laidojimas yra viena seniausių žmonių kultūros formų. Tačiau laidojimas nereiškia vien kapo žemėje, nes palaikai gali būti dedami į urvus, deginami ar paliekami atvirame ore. Kabantys karstai yra dar vienas tokios įvairovės pavyzdys.
Kinijoje ši praktika siekia maždaug tris tūkstančius metų ir buvo būdinga Bo ir Guyue tautoms. Karstai būdavo įstumti į uolų nišas arba laikomi ant į uolą įkaltų medinių sijų. Kapinės, kabančios ant vertikalių skardžių, iki šiol atrodo įspūdingai ir kelia pagarbą mirusiesiems.
Kodėl karstai buvo keliami aukštai?
Vienas aiškinimas remiasi tikėjimu, kad aukštis palengvina sielos kelią į anapus. Kitas siejamas su socialiniu statusu, nes vertikali kryptis daugelyje Azijos kultūrų simbolizuoja hierarchiją ir garbę. Kuo aukščiau palaidotas žmogus, tuo didesnė jo reikšmė bendruomenei.
Galėjo būti ir paprastesnė priežastis, nes kalnuotuose regionuose trūko tinkamos žemės kapams. Karstai uolose taip pat saugojo palaikus nuo plėšrūnų ir gamtos poveikio. Ši apsauga pasiteisino, nes po tūkstančių metų likučiai išliko tinkami tyrimams.
DNR tyrimai ir kilmė
Per kelis dešimtmečius Kinijoje ir Pietryčių Azijoje rasta šimtai tokių palaidojimų. Istoriniai pasakojimai juos siejo su Bo grupe, tačiau tik nauja genetinė analizė leido tai patikrinti. Ištirti vienuolikos žmonių palaikai pietvakarių Kinijoje ir keturi senoviniai genomai iš panašių kapų šiaurės vakarinėje Tailando dalyje.
Paaiškėjo, kad Guangsi ir Tailando palaikai genetiškai gana vienodi, o Junanio regione fiksuota didesnė įvairovė. Datavimas rodo, kad šie žmonės gyveno maždaug prieš 660 iki 2490 metų Kinijoje ir prieš 1090 iki 2230 metų Tailande. Tyrėjai taip pat nustatė ryšį su pietinės Rytų Azijos neolito pakrančių gyventojais, kurie siejami su taikadai ir austroneziečių kalbų protėviais.
Platesnis kultūrinis tinklas
Genetiniai panašumai tarp Kinijos ir Tailando kabančių karstų bendruomenių rodo bendrą kilmę ir senas migracijų gijas. Rasti įrodymai liudija ir tolimus kontaktus su šiaurės rytų Azijos bei Geltonosios upės regiono ūkininkais dar prieš daugiau kaip tūkstantį metų.
Todėl šis laidojimo paprotys nėra izoliuotas reiškinys, o greičiau plačios kultūrinės erdvės ženklas. Kabančiai karstai padeda atkurti seniai pamirštus ryšius tarp tautų, jų kelių, kalbų ir tradicijų, kurios klostėsi Azijoje prieš tūkstantmečius.
