Įsivaizduokime Marsą ne kaip sausą raudoną dykumą, o kaip drėgną kraštovaizdį su gausia augmenija ir nuolatiniais lietumis. Tokį netikėtą vaizdą siūlo šviesūs, beveik balti akmenys, kuriuos Jezero krateryje aptiko marsaeigis „Perseverance“. Iš pirmo žvilgsnio tai tik menki uolienų gabalėliai, tačiau jų istorija pasirodė esanti stulbinamai turtinga.
Šie akmenys, išblaškyti kraterio dugne, tapo raktu į naują Marso praeities interpretaciją. Marsaeigio instrumentų duomenis ištyrę mokslininkai nustatė, kad jų sudėtis neįprasta dabartiniam Marso klimatui. Būtent dėl to atsirado prielaida, kad planeta kadaise buvo visai kitokia nei šiandien.
Tyrimai atskleidė, jog šviesios uolienos yra kaolinitas, mineralas, kuris Žemėje susidaro tik šiltame ir labai drėgname klimate. Tokiam procesui reikia ilgo uolienų irimo, gausių kritulių ir milijonų metų stabilios šilumos. Kitaip tariant, kaolinitas primena tropinių miškų pėdsaką, tik šį kartą jis randamas Marse.
Šviesios uolienos ir senasis klimatas
„Perseverance“ rado ištisus laukus šviesių uolienų nuolaužų, nuo mažų akmenukų iki didesnių riedulių. Spektrinė analizė parodė itin didelį aliuminio oksido kiekį, kuris Marse laikomas neįprastai aukštu. Tai aiškus ženklas, kad uolienos susidarė visai kitokiomis sąlygomis.
Kaolinitas negali formuotis šaltame ir sausame pasaulyje, todėl jo buvimas rodo, kad Marse kažkada buvo gausu skysto vandens. Palydoviniai stebėjimai anksčiau rodė kaolinito telkinius kitur, bet čia gautos nuolaužos yra pirmas tiesioginis įrodymas iš paviršiaus. Dėl to jos tampa ypač svarbios aiškinantis planetos istoriją.
Milijonai metų lietaus
Kaolinito susidarymas reikalauja milžiniško vandens kiekio, kurio santykis su uoliena turi būti tūkstantį kartų didesnis. Tai reikštų, kad kiekvienam uolienos kilogramui teko daugiau nei tona vandens. Tokia proporcija šiuolaikiniam Marsui atrodo beveik neįmanoma, bet senajame Marse ji galėjo būti realybė.
Mokslininkai palygino marsietiškus pavyzdžius su senomis Žemės dirvomis ir rado ryškių panašumų. Abiem atvejais matomas aliuminio ir titano praturtėjimas, o geležies ir magnio sumažėjimas. Toks raštas labiau primena senovines dirvas, susidariusias šiltame ir lietingame klimate, o ne požeminius hidroterminius telkinius.
Nuo drėgnos oazės iki dykumos
Didžiausia mįslė lieka tai, kaip tokia vandeninga planeta virto ledine ir negyva dykuma. Plačiausiai priimta idėja teigia, kad Marsas prarado globalų magnetinį lauką, todėl Saulės vėjas pradėjo ardyti atmosferą. Kartu iš kosmoso pasitraukė ir vandens garai, o paviršius ilgainiui išdžiūvo.
Įdomu tai, kad pats kaolinito formavimasis galėjo prisidėti prie vandens mažėjimo. Vanduo, įsijungęs į mineralų kristalinę struktūrą, buvo tarsi užrakintas ir pašalintas iš apytakos. Vis dar neaišku, iš kur tiksliai Jezero krateryje atsirado išbarstytos kaolinito nuolaužos, nes šalia nerasta aiškaus pirminio telkinio. Todėl „Perseverance“ tęsiama misija gali atnešti dar ne vieną netikėtą atradimą apie senąjį Marsą.
