Sodininkai dažnai stebisi, kodėl pavasarį jauni ūgliai, vaismedžių viršūnės ar uogakrūmių lapai akimirksniu aplimpa amarų kolonijomis. Nors vasarą kovoti su jais atrodo sudėtinga, tikroji problema prasideda daug anksčiau – amarai žiemoja tiesiai ant jūsų augalų, o jų kiaušinėliai laukia šilumos, kad išsiristų nauja, dar gausesnė karta.
Todėl rudeniniai darbai yra pati svarbiausia grandis, galinti apsaugoti sodą nuo pavasarinės invazijos. Norint išvengti amarų protrūkio, būtina žinoti, kur jie slapstosi, kaip atrodo jų žiemojančios kolonijos ir kokias vietas sode jie renkasi instinktyviai.
Tik supratus amarų gyvenimo ciklą galima imtis efektyvių veiksmų ir sunaikinti jų žiemojimo vietas. Svarbu nepraleisti ir kito kenkėjų sąjungininko – skruzdėlynų, kurie aktyviai prisideda prie amarų apsaugos ir jų plitimo. Kai žinoma, ką pašalinti ir kada tai daryti, pavasarį sodas pasitiks sveikesnis, stipresnis ir mažiau pažeidžiamas.
Kur amarai žiemoja
Amarai žiemoja tiesiai ant vaismedžių ir uogakrūmių žievės. Dažniausiai jų kiaušinėlių galima rasti ant šakninių atžalų bei jaunų, stačiai augančių ūglių – vilkūglių. Tai tos vietos, kur pavasarį amarų palikuonys lengvai suranda maistingos sulos, todėl kenkėjai instinktyviai renkasi jauną, gležną žievę, o senų medžių grubių kamienų dažniausiai vengia.
Apvaisinti amarų kiaušiniai yra juodos spalvos ir labai maži – vos apie pusę milimetro. Plika akimi jų pastebėti sunku, tačiau jie dažniausiai sudaro tankias kolonijas, primenančias suodžių dėmelę pumpurų pagrinde.
Svarbu atkreipti dėmesį ir į išsikraipiusias ūglių viršūnes – jos byloja, kad amarai augalą jau buvo apgyvendinę ir greičiausiai žiemoja tose pačiose vietose.
Atžalos ir vilkūgliai, kaip pagrindinės žiemojimo vietos, turi būti išpjauti iki pat šaknų ir sudeginti. Palikti juos sode – reiškia palikti amarų darželį kitam pavasariui.
Amarai ir skruzdėlės: pavojinga draugystė
Amarų plitimą stipriai skatina skruzdėlės – tikrieji jų sąjungininkai. Šios ne tik maitina amarus jų saldžiomis išskyromis, bet ir saugo nuo natūralių priešų. Rudenį skruzdėlės saugo pateles, dedančias kiaušinius, o pavasarį pirmosios suranda naujas kolonijas ir pradeda jas ganyti.
Tai reiškia, kad skruzdėlynai šalia vaismedžių ar krūmų yra tiesioginis kelias į amarų invaziją. Todėl juos būtina naikinti arba perkelti. Jei to nepadarysite, net ir išdeginti amarų kiaušiniai gali būti beprasmiški – skruzdėlės greitai atneš naujas kolonijas.
Taip pat būtina sudeginti visus išpjautus ūglius ir atžalas, nes juose gali būti amarų kiaušinių. Jei paliksite juos gulėti iki pavasario, ciklas prasidės iš naujo.
Kokius darbus būtina atlikti rudenį
Kad apsaugotumėte savo sodą ne tik nuo amarų, bet ir nuo kitų pavojingų kenkėjų, rudenį rekomenduojama atlikti kompleksines priemones.
Dirvos perkasimas prie šakninės zonos. Vėlyvą rudenį, prasidėjus stabiliai šalčiu, reikia perkasti prie šaknų ratą, nesuskaldant žemės grumstų.
Taip į paviršių pakyla kitų kenkėjų, pjūklelių lėliukių, vaisvabalių vikšrų, straubliukų, kurie bus sunaikinti šalčio ir paukščių.
Atžalų ir ūglių išpjovimas. Šaknines atžalas ir vilkūglius būtina išpjauti iki pat šaknų. Taip pat svarbu nupjauti išsikraipusias viršūnes, kur amarai dažnai žiemoja. Visi nupjauti augaliniai likučiai turi būti sudeginti.
Naikinamasis apdorojimas. Nukritus lapams ir esant maždaug +5 °C temperatūrai, medžių šakas bei kamienus reikia apipurkšti koncentruotu karbamido tirpalu arba geležies sulfatu. Šis apdorojimas sunaikina daugumą amarų kiaušinių ir gilesnius grybinių ligų židinius.
Kamienų balinimas. Balinimas yra paskutinis, bet labai svarbus etapas. Jis apsaugo žievę nuo žiemos saulės nudegimų ir šalčio sukeliamų įtrūkimų. Kalkių arba specialus sodo balinimo tirpalas su vario sulfatu padeda dezinfekuoti žiemojančius kenkėjų likučius.
