Dirbtinio intelekto tyrėjai vis dažniau kalba apie artėjančias dabartinių technologijų ribas. Todėl vis daugiau dėmesio sulaukia kita kryptis, kai skaičiavimams siūloma naudoti gyvas žmogaus smegenų ląsteles. Taip gimsta biokompiuterių idėja, kuri skamba ir intriguojančiai, ir kiek bauginančiai.
Šiandien tokie biokompiuteriai dar labai ankstyvoje stadijoje. Jie gali atlikti paprastas užduotis, pavyzdžiui žaisti „Pong“ ar atpažinti nesudėtingus kalbos elementus. Vis dėlto susidomėjimą kelia trys sutapusios tendencijos, dėl kurių ši sritis staiga tapo realiai finansuojama.
Pirma, investuotojai aktyviai pila pinigus į viską, kas susiję su dirbtiniu intelektu, todėl ir drąsiausios idėjos randa paramą. Antra, smegenų audinių auginimo už kūno ribų technologijos subrendo, o farmacijos sektorius jas jau naudoja. Trečia, smegenų ir kompiuterio sąsajų pažanga dar labiau priartino biologijos ir mašinų ribas.
Kas iš tiesų yra biokompiuteriai?
Beveik penkiasdešimt metų neurobiologai augino neuronus ant mažų elektrodų tinklų, kad galėtų stebėti, kaip jie šaudo impulsais. Vėliau atsirado bandymai sukurti dvipusį ryšį tarp ląstelių ir elektrodų, bet pažanga buvo lėta. Tikras lūžis įvyko tada, kai pradėti auginti smegenų organoidai.
2013 metais parodyta, kad kamieninės ląstelės gali susiorganizuoti į trimates smegenis primenančias struktūras. Tokie organoidai greitai paplito biomedicinoje, ypač naudojant vadinamuosius organo ant mikroschemos sprendimus. Nors tai padėjo geriau imituoti žmogaus fiziologiją, dabartinė organoidų veikla vis dar primityvi ir toli nuo realaus smegenų kognityvumo.
Ekspertai sutaria, kad dabartiniai organoidai nėra sąmoningi ir net nėra arti to. Tačiau net ir be stiprios išorinės stimuliacijos juose pradeda formuotis sudėtingesnis tinklinis elgesys. Būtent ši užuomina apie gebėjimą prisitaikyti ir paskatino naują terminą organoidų intelektas.
Sparčiai judanti mokslo ir verslo aplinka
2022 metais Melburno įmonė „Cortical Labs“ pademonstravo neuronų kultūrą, išmokusią žaisti „Pong“ uždaro ciklo sistemoje. Tyrimas sulaukė milžiniško dėmesio, tačiau dalis mokslininkų kritikavo per drąsias formuluotes apie tariamą juntamumą. Po metų įsitvirtino platesnis terminas organoidų intelektas, patogus žiniasklaidai, bet lengvai sukuriantis klaidingą lygybės su dirbtiniu intelektu įspūdį.
Tuo pat metu etikos diskusijos nespėja vytis technologijų. Dauguma bioetikos gairių organoidus vertina kaip medicininius modelius, o ne biohibridinių kompiuterių dalis. Patys tyrėjai ragina skubiai atnaujinti taisykles, nes mokslas ir komercija juda greičiau nei reguliavimas.
Rinkoje jau varžosi grupės iš JAV, Šveicarijos, Kinijos ir Australijos. Šveicarų įmonė „FinalSpark“ siūlo nuotolinę prieigą prie savo neuroninių organoidų, o „Cortical Labs“ ruošiasi siųsti stalinį biokompiuterį „CL1“. Tokie produktai taikosi ne tik į farmacijos sritį, bet ir į dirbtinio intelekto kūrėjus, ieškančius naujų skaičiavimo platformų.
Dideli klausimai mažoms sistemoms
Kol kas teiginiai apie tikrą intelektą ar sąmonę nėra pagrįsti, nes šios sistemos rodo tik paprastą reakciją ir adaptaciją. Artimiausi darbai telksis į stabilų prototipų kartojimą, mastelio didinimą ir praktinių taikymų paiešką. Dalis komandų mato organoidus kaip geresnę alternatyvą gyvūnų modeliams neurologijoje ar toksikologijoje.
Tačiau net tokioje ankstyvoje stadijoje kyla moralinių klausimų. Kas laikoma intelektu, kada žmogaus ląstelių tinklas galėtų nusipelnyti moralinio statuso ir kaip reguliuoti biologines sistemas, kurios elgiasi kaip maži kompiuteriai. Šie klausimai gali tapti aktualūs greičiau, nei daug kas tikisi.
