Australijos žemynas, šiandien atrodantis tolima ir atskirta pasaulio dalis, prieš 60 tūkstančių metų buvo vienas svarbiausių žmogaus evoliucijos kryžkelių. Naujasis genetinis tyrimas, apėmęs beveik 2 500 mitochondrinės DNR mėginių iš Australijos, Naujosios Gvinėjos, Okeanijos ir Pietryčių Azijos, atskleidė sensacingą detalę: pirmieji žmonės ne tik pasiekė senovinį Sahulo žemyną gerokai anksčiau, nei daugelis manė, bet tai padarė dviem visiškai skirtingais keliais. Ši išvada meta naują šviesą į vieną svarbiausių praistorės migracijų ir keičia iki šiol vyravusias teorijas.
Kada iš tikrųjų žmonės atvyko į Australiją?
Šis klausimas dešimtmečius kirbėjo archeologams. Kai kurie tyrėjai gynė „trumpąją chronologiją“, teigiančią, kad žemynas buvo apgyvendintas prieš 45–50 tūkstančių metų. Kiti rėmėsi archeologiniais radiniais, rodančiais dar ankstesnį – apie 65 tūkstančių metų – žmonių buvimą. Naujosios genealoginės analizės rezultatai aiškiai pakrypsta į ilgesnės chronologijos pusę: tiek šiaurine, tiek pietine kryptimi migrantai į Sahulą pateko maždaug prieš 60 tūkstančių metų.
Dėl žemas vandens lygis leido kadaise atskiras žemes susijungti. Sahulas – senoji žemyninė masė, jungusi dabartinę Australiją, Tasmaniją ir Naująją Gvinėją – egzistavo iki pat paskutinio ledynmečio pabaigos, kai jūros lygio kilimas, maždaug prieš 9 tūkstančius metų, galutinai atskyrė šiuos regionus.
Tyrimo vadovas, archeogenetikas Martinas Richardsas iš Huddersfieldo universiteto, pabrėžia, kad tik išanalizavus genetinių mutacijų tempą ir palyginus šiuolaikinių bei senovinių populiacijų ryšius tapo įmanoma atkurti pirmųjų migrantų maršrutus. Naujausi duomenys rodo ne pavienius žygius, o dvi paralelines migracijų bangas, kurios keletą tūkstančių metų formavo būsimos Australijos genofondą.
Pietinė kryptis: kelias per Malaiziją, Javą ir Timorą
Dalis senųjų žmonių paliko Sunda – didžiulę žemyninę teritoriją, jungusią didžiąją dalį dabartinės Pietryčių Azijos – ir pradėjo žygiuoti link Sahulo pietiniu keliu. Jų maršrutas tęsėsi per Malaiziją, Javą ir Timorą, o galiausiai jie pateko į teritoriją, kuri šiandien būtų vakarinė Australijos dalis, netoli šiuolaikinio Darvino miesto. Šias populiacijas mokslininkai vadina „pietinės krypties linijomis“.
Genetiniai duomenys rodo, kad būtent šis kelias buvo gausiausiai naudojamas: apie 64 % pirmosios migracijos linijų Australijoje priklauso būtent šiai grupei.
Šiaurinė kryptis: kelionė per Filipinus, Sulavesį ir Papua Naująją Gvinėją
Antroji migracijos banga pasirinko kitokį maršrutą – nuo Filipinų per Sulavesį ir toliau link Papua Naujosios Gvinėjos. Šie „šiaurinės krypties linijų“ atstovai atsidūrė Sahule per šiaurinę dabartinio Kvinslando pakrantę.
Įdomiausia tai, kad šiuo keliu atvykę žmonės neapsiribojo vien tik Sahulu. Netrukus po atvykimo dalis jų judėjo toliau į rytus, pasiekdami Bismarko salyną ir Saliamono salas – regionus, kurie ir šiandien yra genetiškai labai senoviško žmogaus judėjimo atspindys.
Tyrėjų apskaičiavimu, apie 36 % visų pirmųjų migrantų linijų į Australiją galima atsekti iki šiaurinės krypties.
Abi migracijos bangos – vienu metu
Nors keliai skyrėsi, jų laikas sutapo. Richardsas interviu teigė, kad abiejų migracijų iš Sunda į Sahulą datos beveik identiškos – apie 60 tūkstančių metų. Šis sutapimas yra vienas stipriausių įrodymų, palaikančių „ilgąją chronologiją“, teigiančią, kad Australija buvo apgyvendinta gerokai anksčiau nei rodo atsargesnės interpretacijos.
Svarbu ir tai, kad, pasak tyrėjų, didžioji dauguma šiandien išlikusių genetinių linijų senajame Sahule ir netoli esančiuose Okeanijos regionuose yra šiaurinės krypties migrantų palikuonys. Vis dėlto Australijoje dominuoja pietine kryptimi atvykusiųjų palikuonys – šalis genetiškai tebenešioja dviejų skirtingų kelių pėdsakus.
Ko trūksta mozaikai? Senovinės DNR iš Pietų Azijos
Nors šis tyrimas išplečia mūsų supratimą apie žmogaus kelią į Australiją, jis palieka vieną didelę spragą: senovinės DNR iš Pietų Azijos ir pačio Sahulo teritorijos. Būtent tokie mėginiai galėtų tiksliai parodyti, kada ir kaip šios migracijos vyko, kokios populiacijos susimaišė ir ar buvo papildomų migracijų bangų, kurių mitochondrinė DNR šiandien nebeišliko.
Tyrėjai įsitikinę, kad ateityje, atsiradus naujų senovinių mėginių, migracijos paveikslas gali tapti dar detalesnis. Tačiau jau dabar aišku, kad Australijos apgyvendinimo istorija nėra paprasta – ji yra dviejų didžiųjų kelionių, dviejų pasaulių ir dviejų žmonijos šakų susiliejimas.
Kodėl šie atradimai tokie svarbūs?
DNR duomenys keičia ne tik Australijos Praeities supratimą. Jie leidžia suprasti ir tai, kad žmonių gebėjimas keliauti per atvirus okeanus, prisitaikyti prie svetimų salynų ir įveikti didžiules geografines kliūtis atsirado daug anksčiau nei manyta. Tai rodo, kad pirmieji žmonės buvo ne tik medžiotojai ir rinkėjai, bet ir ryžtingi tyrinėtojai, gebėję planuoti sudėtingas keliones per pavojingus vandenis.
Naujas tyrimas, paskelbtas Science Advances, atveria langą į laikus, kai žmonija dar tik žengė pirmuosius žingsnius už Afrikos ribų. Šiandien šių kelionių žemėlapis tampa vis aiškesnis – dvi paralelės migracijos bangos, vienas didžiulis žemynas ir drąsa, kuri leido žmonėms pasiekti pasaulio pakraščius.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
