Marsas ilgai buvo laikomas sausu ir beveik visiškai vandens neturinčiu pasauliu. Toks vaizdas įsitvirtino ne tik visuomenėje, bet ir tarp mokslininkų, remiantis iki šiol sukauptais stebėjimais. Tačiau nauji orbitinių zondų matavimai verčia iš naujo pergalvoti, kiek iš tiesų vandens gali slėptis po jo paviršiumi.
Pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skiriama minčiai, kad Raudonoji planeta kadaise buvo artimesnė Žemei. Prieš kelis milijardus metų joje galėjo tekėti upės ir telkšoti ežerai, o kartu atsirasti sąlygos gyvybei. Todėl kiekviena užuomina apie dabartinius vandens rezervuarus kursto ir mokslinį smalsumą, ir ateities kolonizacijos viltis.
Tokias viltis ypač sustiprino Europos kosmoso agentūros zondas „Mars Express“. Jo radaras giliai skenuoja pietinę ašigalio ledo kepurę ir leidžia pažvelgti ten, kur optiniai prietaisai nemato. Būtent šie tyrimai pateikė netikėtų signalų, galinčių rodyti skystą vandenį.
Gilusis radarinis skenavimas
„Mars Express“ zonde veikiantis prietaisas „MARSIS“ skirtas požemiui ir jonosferai tirti. Naudodamas radaro impulsus jis aptinka skirtingų sluoksnių atspindžius ir iš jų sprendžia apie medžiagų sudėtį. Taip buvo aptikta ypač stiprių atspindžių zona maždaug devyniolikos kilometrų pločio srityje pietinės ledo kepurės pagrinde.
Mokslininkai pastebėjo, kad šių atspindžių pobūdis skiriasi nuo aplinkinių plotų. Signatūros primena tas, kurių tikimasi, kai po ledu įkalintas skystas vanduo. Jei toks aiškinimas pasitvirtintų, tai reikštų, kad Marsas nėra vien sausas ir vandens netekęs pasaulis, kaip manyta daugelį dešimtmečių.
Bandymas patvirtinti NASA radaru
Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad skystą vandenį išlaikyti Marso poliuose turėtų būti labai sunku dėl itin žemos temperatūros. Tam vanduo turėtų būti arti geoterminių šaltinių arba būti labai sūrus, todėl neužšalti. Siekiant patikrinti „MARSIS“ išvadas buvo pasitelktas NASA zondas „Mars Reconnaissance Orbiter“ su radaru „SHARAD“.
Šis orbiteris anksčiau negalėjo pakankamai giliai pažvelgti po pietiniu ledu, tad jam atliktas specialus manevras, pasukant aparatą apie šimtą dvidešimt laipsnių skrydžio ašies atžvilgiu. Tai leido radarui skverbtis giliau, tačiau surinkti duomenys kol kas nepatvirtino Europos zondo aptiktų signalų. Todėl reikia daugiau stebėjimų ir analizės, kad būtų aišku, ar po ledu tikrai slypi skystas vanduo.
Net ir esant neapibrėžtumui, tokie radaro užuominai yra labai svarbūs. Skystas arba druskingas vanduo po ledu galėtų tapti aplinka, kurioje išlieka chemiškai aktyvūs procesai ir potencialiai mikrobinė gyvybė. Be to, būsimiems žmonių tyrimams tai būtų vertingas išteklius, nes vanduo reikalingas tiek gyvybei palaikyti, tiek kurui gaminti. Kol kas tai tik hipotezė, bet ji rodo, kad Marsas dar turi daug paslapčių, kurias atskleis kitos misijos.
