Žmogaus smegenys nėra kietai užprogramuota mašina. Tai lankstus organas, kuris visą gyvenimą keičiasi ir persitvarko, prisitaikydamas prie mūsų patirčių bei amžiaus. Naujas didelio masto tyrimas rodo, kad šie pokyčiai vyksta ne tolygiai, o per aiškiai atpažįstamus etapus.
Jungtinės Karalystės „University of Cambridge“ ir Jungtinių Valstijų „University of Pittsburgh“ neuromokslininkai nustatė keturis didelius smegenų jungčių lūžius tarp gimimo ir senatvės. Kiekvienas jų žymi savotišką naują smegenų gyvenimo skyrių.
Kaip sakė tyrimo bendraautoris Duncan Astle, daugeliui žmonių gyvenimas atrodo suskirstytas į fazes, ir pasirodo, kad smegenys gyvena panašiai. Tyrėjai išanalizavo 3 802 sveikų žmonių nuo kūdikystės iki 90 metų magnetinio rezonanso duomenis.
Pagal smegenų struktūrinių jungčių pokyčius jie išskyrė keturias amžiaus ribas, ties kuriomis keičiasi bendras smegenų „laidų“ kryptingumas. Šie taškai yra apie 9, 32, 66 ir 83 gyvenimo metus. Jie apibrėžia penkias dideles epochas, tai vaikystę, paauglystę, suaugusiojo laikotarpį, ankstyvą senėjimą ir vėlyvą senėjimą.
Pirmoji epocha trunka nuo gimimo iki maždaug 9 metų. Šiuo laikotarpiu smegenys sparčiai didina pilkosios medžiagos kiekį, kur daugiausia yra neuronų kūnų, ir baltosios medžiagos kiekį, kurią sudaro neuronų ataugos, jungiančios skirtingas sritis. Tačiau artėjant brendimui šis „peraugęs krūmas“ pradeda tvarkytis. Ryšiai apkarpomi, paliekant efektyvesnį, tikslesnį tinklą.
Antroji epocha yra paauglystė. Šiuo metu dėl hormonų pokyčių nervų sistema vystosi ypač intensyviai. Baltoji medžiaga toliau auga, o smegenų tinklai dar labiau susiderina. Tyrėjai matė, kad tiek vietinis, tiek bendras smegenų tinklų bendravimo efektyvumas kasmet gerėja.
Trečioji epocha prasideda apie 32 metus. Tyrimo duomenys rodo, kad būtent tada smegenų architektūra nustoja sparčiai keistis ir pereina į stabilumo fazę. Kiti tyrimai panašų amžių sieja su tam tikru intelekto ir asmenybės raidos „plokščiakalniu“.
Nors dažnai sakoma, kad smegenys visiškai subręsta jau apie 25 metus, tokia mintis greičiausiai apibūdina tik kai kurias sritis. Naujas tyrimas rodo, kad bendras smegenų „suaugimas“ užsitęsia iki ankstyvųjų trisdešimtųjų.
Šiame ilgame suaugusiojo etape smegenų sritys pamažu tampa labiau atskirtos ir specializuotos. Tai lėtas procesas, kuris tęsiasi kelis dešimtmečius. Kitaip tariant, smegenys vis dar tvarkosi, tik nebe taip audringai kaip jaunystėje.
Ketvirtoji epocha prasideda maždaug 66 metais. Čia pasirodo pirmi švelnūs struktūrinio senėjimo ženklai. Smegenų tinklai kasmet tampa retesni, jungčių tankis mažėja, o jų darbas darosi mažiau efektyvus. Tyrėjai mano, kad tai susiję su baltosios medžiagos irimu, kuris yra natūrali senėjimo dalis.
Penktoji, vėlyvo senėjimo epocha ryškiai išryškėja apie 83 metus. Nors šio amžiaus grupėje dalyvių buvo mažiau, tyrėjai pastebėjo aiškią kryptį. Bendras visų smegenų sričių sujungtumas silpnėja, todėl daugiau darbo tenka mažesniems vietiniams tinklams. Kitaip sakant, mąstymo našta pereina nuo „viso tinklo“ prie atskirų jo salelių.
Mokslininkai pabrėžia, kad dar nežinome iki galo, kaip šie struktūriniai lūžiai siejasi su konkrečiu elgesiu ar sveikatos būkle. Vis dėlto penkių epochų modelis suteikia svarbų foną suprasti, kada smegenys yra stipriausios ar pažeidžiamiausios. Tai gali padėti aiškiau paaiškinti, kodėl vaikystėje kai kuriems išryškėja mokymosi sunkumai, o vėliau gyvenime didėja demencijos rizika.
Trumpai tariant, smegenys tyrėjų akimis gyvena etapais. Kiekvienas jų turi savą augimo, stabilumo ar silpnėjimo logiką. Šis atradimas primena, kad mūsų protas keičiasi ilgiau ir sudėtingiau nei iki šiol manyta, o skirtingi gyvenimo tarpsniai gali turėti labai skirtingas smegenų galimybes ir iššūkius.
