Žmonės vis dažniau klausia, ar Žemė yra kažkas labai reto, ar tik vienas iš daugelio panašių pasaulių. Nors jau žinome daugiau nei penkis tūkstančius planetų prie kitų žvaigždžių, dauguma jų atrodo visiškai netinkančios gyvybei. Todėl kiekvienas bandymas rimčiau įvertinti, kiek iš tiesų galėtų būti „žemiškų“ planetų, kelia daug susidomėjimo.
Nauja analizė, atlikta Kalifornijos universiteto tyrėjų, paėmė 517 gerai ištirtų planetų ir patikrino, kurios iš jų bent kiek panašios į Žemę. Rezultatas gana griežtas, tik trys planetos, įskaitant mūsų, atitiko net pačius laisviausius tinkamumo gyvybei kriterijus. Iš pirmo žvilgsnio tai skamba taip, lyg Žemė būtų beveik stebuklas.
Tačiau patys autoriai pabrėžia, kad tokia išvada dar nereiškia, jog Visatoje žemiškų planetų beveik nėra. Greičiau tai rodo, ką šiuo metu gebame pamatyti ir patikrinti. Kitaip tariant, retumas gali būti ne planetų, o mūsų stebėjimų pasekmė.
Kaip buvo vertinama planetų tinkamumas?
Tyrėjai sudarė modelį, kuris vienu metu lygino aštuonias savybes, keturias planetos ir keturias jos žvaigždės. Planetai svarbu dydis, vidutinė temperatūra, tankis ir tai, kiek energijos ji gauna iš savo žvaigždės. Žvaigždei svarbu temperatūra, masė, spindulys ir sudėtis, nes nuo to priklauso, ar ji gali ilgai ir stabiliai šviesti taip, kad planeta turėtų šansą išlaikyti vandenį.
Žemė buvo įtraukta kaip pagrindinis atskaitos taškas. Modelis turėjo bent jau „atpažinti“ ją kaip tinkamą, kitaip toks skaičiavimas neturėtų prasmės. Vėliau, lyginant duomenis, pasirodė, kad labiausiai žemiškos planetos sudaro atskirą, aiškiai išsiskiriančią grupę.
Svarbi detalė ta, kad Žemė toje grupėje nėra pats kraštutinis atvejis. Tai reiškia, kad ji reta, bet ne vienintelė tokio tipo planeta. Kitaip tariant, Žemė labiau primena mažos, bet realios šeimos narę, o ne vienišą išimtį.
Ką rodo žinomi kandidatai?
Ryškiausias žinomas kandidatas į žemišką „giminaitį“ yra Kepler 22 b. Jo vidutinė teorinė temperatūra ir iš žvaigždės gaunama energija labai panaši į Žemės, o pati žvaigždė primena Saulę. Skirtumas tas, kad planeta yra daugiau nei du kartus didesnė, bet kai kurie modeliai leidžia manyti, jog ir didesni pasauliai gali turėti stabilų klimatą.
Dalis planetų iš pažiūros turi geras žvaigždes, bet pačios yra per karštos, per didelės ar kitaip netinkamos. Tokios sudarė net tris ketvirtadalius visos imties. Tačiau tai greičiausiai reiškia ne tai, kad kosmose taip ir yra, o tai, kad tokias planetas mums lengviausia aptikti. Didelės ir arti žvaigždės esančios planetos aiškiai matomos, o Žemės tipo, mažos ir lėtai skriejančios, dažnai praslysta pro mūsų metodus.
Kita įdomi grupė yra planetos prie vėsių mažų žvaigždžių. Jos kartais atrodo neblogai pagal planetos savybes, bet jų žvaigždės laikomos per silpnomis pagal klasikinius kriterijus. Vis dėlto tokie pasauliai kaip LHS 1140 b ar TOI 1452 b gali turėti atmosferas ir net skysto vandens, o tai rodo, kad mūsų dabartinės taisyklės gali būti per siauros.
Ar Žemė yra be galo retas atvejis. Pagal dabartinius duomenis ji reta, bet ne unikali. Mes matome daugiausia netinkamų planetų todėl, kad tokias šiandien lengviausia aptikti. Kai teleskopai taps jautresni mažoms ir toliau nuo žvaigždžių esančioms planetoms, vaizdas gali stipriai pasikeisti. Gali paaiškėti, kad žemiško tipo pasaulių yra daugiau, nei šiuo metu rodo mūsų katalogai.
