„NASA“ pirmą kartą užfiksavo, kad Marse iš tiesų vyksta elektros iškrovos, panašios į labai silpną žaibavimą. Tai padarė vienišas marsaeigis „Perseverance“, dirbantis Raudonosios planetos paviršiuje. Taip pagaliau gautas tiesioginis atsakymas į seną klausimą, ar Marse žaibuoja, jeigu niekas to negirdi.
Mokslininkai, analizuodami „Perseverance“ įrašus, aptiko elektros iškrovos pėdsakus net 55 kartus per dvejus Marso metus. Visi jie vyko intensyvių dulkių reiškinių metu, kai kilo audros arba sukosi dulkių sūkuriai. Tai itin svarbu, nes tokios sąlygos parodė, kokiame Marso ore iš viso gali susidaryti elektra.
Žaibas atsiranda tada, kai atmosferoje judantys ir besitrinantys dalelių debesys sukuria elektros krūvį. Kai jo prisikaupia per daug, krūvis išsikrauna kaip elektros iškrova. Žemėje tai dažniausiai siejama su vandens garų debesimis, bet drėgmė nėra būtina, nes iškrovų būna ir vulkaninių pelenų stulpuose ar smėlio audrose. Todėl buvo manyta, kad ir Marse, nors jo atmosfera plona ir labai sausa, panašus procesas turėtų vykti, tik arčiau paviršiaus.
Kadangi Marse veikia marsaeigiai, buvo galima patikrinti šią idėją praktiškai. Tyrėjų komanda, vadovaujama Baptiste Chide iš Tulūzos universiteto, peržiūrėjo apie 28 valandas „SuperCam“ mikrofono įrašų. Šis mikrofonas fiksuoja ne tik garsą, bet ir elektromagnetinius trikdžius, todėl gali aptikti net elektrinio išlydžio „parašą“.
Įrašuose 55 kartus rasti požymiai, kad įvyko elektrinis iškrovimas. Septyniuose atvejuose signalas buvo pilnas ir aiškus. Pirmiausia fiksuotas staigus elektroninis impulsas, kai iškrova sutrikdė mikrofono laidus. Po to sekė maždaug 8 milisekundes trunkantis nuslūgimas. Galiausiai pasigirdo mažytis garsinis „pliaukštelėjimas“, tarsi miniatiūrinis griaustinio dūžis, kurį sukuria greitai įkaitęs ir išsiplėtęs oras aplink iškrovą.
Kad įsitikintų, jog tai tikrai žaibo tipo išlydžiai, mokslininkai Žemėje naudojo „SuperCam“ kopiją. Jie laboratorijoje sukūrė panašius išlydžius ir gavo beveik identišką signalą. Tai leido patvirtinti, kad „Perseverance“ įrašai nėra atsitiktiniai trikdžiai.
Įdomu tai, kad vien dulkių nepakanka. Dauguma išlydžių įvyko tada, kai vėjai buvo patys stipriausi, patenkantys į viršutinį trečdalį visų matuotų vėjų per tyrimo laikotarpį. Dažniausiai jie buvo susiję su dulkių audrų frontais. Dar 16 išlydžių užfiksuota per du susitikimus su dulkių sūkuriais.
Pagal garsinius duomenis dauguma išlydžių buvo labai maži, jų energija siekė tik nuo 0,1 iki 150 nano džaulių. Vienas atvejis buvo žymiai stipresnis, apie 40 mili džaulių, ir greičiausiai susijęs su krūvio susikaupimu ant paties marsaeigio, kuris išsikrovė į gruntą. Palyginimui, vienas tipinis žaibas Žemėje išskiria apie milijardą džaulių, tad Marso „žaibai“ yra visiškai kitokio masto.
Šis atradimas svarbus dėl kelių priežasčių. Pirma, jis padės geriau projektuoti būsimus Marso robotus ir bazes, kad jos būtų apsaugotos nuo elektrinių išlydžių. Antra, dabar galima tiksliau modeliuoti, kaip tokia elektra gali keisti Marso atmosferos chemiją. Ir galiausiai, nors tai tik teorinė užuomina, žaibavimas Žemėje laikomas vienu iš veiksnių, galėjusių paskatinti gyvybės atsiradimą. Jei Marse vyksta nors ir silpni išlydžiai, astrobiologai galės šį faktą įtraukti į svarstymus apie senovines planetos sąlygas.
Trumpai tariant, Marso dulkių audros pasirodė turinčios ne tik smėlį ir vėją, bet ir elektrą. „Perseverance“ pirmą kartą leido tai išgirsti ir užfiksuoti, o kartu atvėrė naują kryptį tyrimams apie Raudonosios planetos atmosferą ir jos paslėptus reiškinius.
