Kosmologai šiandien kalba apie tikrą nusivylimą ir augantį nerimą. Po penkiolikos metų darbo „Atakamos“ kosmologijos teleskopas baigė misiją, o jo rezultatai ne uždarė klausimus, bet juos dar labiau paaštrino. Pasirodo, kad mūsų supratimas apie visatos plėtimąsi gali būti ne toks tvirtas, kaip manyta.
Naujausios publikacijos rodo, kad vadinamoji „Hablo“ įtampa niekur nedingsta. Tai reiškia, jog skirtingi visatos plėtimosi greičio matavimai realiai nesutampa, nors pagal teoriją turėtų duoti panašias reikšmes. Skirtumas tapo per didelis, kad jį būtų galima laikyti vien statistine smulkmena.
Tad kosmologija atsidūrė situacijoje, kai reikia rinktis. Arba kažkur slypi matavimo klaidos, arba pati teorija nepilna ir turi būti perrašyta. Mokslininkai vis garsiau kalba apie galimą fundamentalią reviziją, panašią į didžiuosius lūžius fizikoje praeitame amžiuje.
Dvi matavimo kryptys ir vienas konfliktas
„Hablo“ konstanta yra skaičius, apibūdinantis, kaip greitai plečiasi visata. Problema išryškėja tada, kai ją bandoma nustatyti dviem nepriklausomais būdais. Vienas kelias remiasi netolimų galaktikų stebėjimais, kitas analizuoja kosminį mikrobangų foną, seniausią šviesą, atsiradusią netrukus po Didžiojo sprogimo.
Teoriškai abi metodikos turėtų sutapti, bent jau paklaidų ribose. Tačiau realybėje jos duoda reikšmingai skirtingus skaičius. Pirmasis šią įtampą aiškiai parodė Europos kosmoso agentūros palydovas „Planck“, o dabar Atakamos teleskopas patvirtino, kad „Plancko“ rezultatai nėra atsitiktiniai.
Svarbu ir tai, kad „Atakamos“ teleskopas matavo ne tik fono temperatūrą, bet ir jo poliarizaciją. Poliarizacija atskleidžia papildomą informaciją apie ankstyvąją visatą, kurios vien temperatūra neparodo. Abu duomenų rinkiniai dera tarpusavyje, todėl konfliktas su netolimų galaktikų matavimais sustiprėja.
Teorinių aiškinimų aklavietė
Pastaraisiais metais mokslininkai bandė suderinti skirtumus kurdami išplėstinius kosmologinius modelius. Buvo pasiūlyta apie trisdešimt teorinių pataisų, kurios turėjo pakeisti standartinį visatos vaizdą taip, kad „Hablo“ konstanta vėl taptų vieninga. Nauji Atakamos duomenys rodo, kad šios kryptys beveik nepalieka erdvės veikti.
Nors tai gali skambėti kaip žingsnis atgal, iš tikro tai padeda. Kai dalis galimų paaiškinimų atmetama, bendruomenei lengviau susitelkti į naujas idėjas, o ne kartoti jau patikrintus kelius. Atakamos teleskopo technologinis pranašumas ir stebėjimai dideliame aukštyje leido pasiekti ypač aukštą raišką.
Kas toliau?
Atakamos teleskopo duomenys dabar prieinami visiems tyrėjams, todėl prasideda nauja analizės banga. Tačiau pagrindinis klausimas lieka atviras. Jei standartinis modelis ir jo pataisos nepaaiškina realybės, tuomet kas tiksliai neatitinka mūsų supratimo apie visatą.
„Hablo“ įtampa išlieka net tada, kai matavimai tampa vis tikslesni. Tai leidžia manyti, kad problema ne išnyks, o dar labiau ryškės. Kosmologija gali artėti prie laikotarpio, kai reikės naujos teorinės revoliucijos, kuri pakeistų mūsų požiūrį į kosmoso prigimtį.
