Tarp milijonų dangaus objektų vis dar yra tokių, kurie net po ilgų tyrimų slepia tikrą veidą. Vienas jų yra Raudonojo voro ūkas, astronomams žinomas daugiau nei šimtmetį, bet tik dabar pradedantis atsiverti. „Jameso Webbo“ kosminis teleskopas leidžia pažvelgti ten, kur anksčiau mūsų akys nepasiekdavo.
Pažangi įranga atskleidžia detales, dešimtmečius slėptas tamsioje kosmoso gelmėje. Nauji vaizdai padeda suprasti, kaip baigia gyvenimą žvaigždės, panašios į Saulę.
Todėl šis ūkas tampa savotiška laboratorija, kur stebime paskutinius žvaigždžių raidos etapus.
Raudonojo voro ūkas iki šiol stebino savo forma ir paslaptingu švytėjimu. Dabar, pasitelkus infraraudonųjų spindulių regą, išryškėja tai, kas anksčiau buvo tik miglotos užuominos. Šis atradimų laikas rodo, kaip stipriai technologijos keičia mūsų kosmoso supratimą.
Naujas žvilgsnis infraraudonojoje šviesoje
„Jameso Webbo“ teleskopo kamera „NIRCam“ atvėrė visiškai kitą ūko vaizdą. Anksčiau „Hablo“ nuotraukose centrinė žvaigždė atrodė kaip neryškus melsvas taškas, o dabar ji švyti šiltomis raudonomis spalvomis. Aplink ją matyti karštų dulkių aureolė, kurios senesni prietaisai paprasčiausiai nefiksavo.
Ūkas NGC 6537 yra maždaug dvylikos tūkstančių keturių šimtų dvidešimties šviesmečių atstumu nuo Žemės. Jo spindulys siekia apie tris su puse šviesmečio, o pavidalas primena vorą išskleistomis kojomis. Šią neįprastą išvaizdą suformavo sudėtingi procesai, vykstantys žvaigždei artėjant prie gyvenimo pabaigos.
Galima dvinarės sistemos įtaka
Viena įdomiausių hipotezių teigia, kad ūko formą nulėmė nematoma palydovė žvaigždė. Siauras susiaurėjimas centre ir toli nutįsę medžiagos srautai primena kitus dvinarės kilmės ūkus, pavyzdžiui Motylio ūką. Jei antrasis narys iš tiesų egzistuoja, jis paaiškintų, kodėl ūkas įgijo smėlio laikrodžio pavidalą.
Planetinių ūkų susidarymas yra paskutinis Saulės tipo žvaigždžių gyvenimo etapas.
Išeikvojusi branduolinio kuro atsargas, žvaigždė išsipučia į raudoną milžinę ir nusimeta išorinius sluoksnius. Atsivėręs branduolys skleidžia stiprią ultravioletinę spinduliuotę, kuri priverčia aplinkinę medžiagą švytėti.
Burbulinės struktūros ir vidinė dinamika
Nauji stebėjimai atskleidė, kad vadinamosios voro kojos yra uždaros burbulinės formos sritys. Kiekviena jų nusidriekia maždaug po tris šviesmečius, tarsi milžiniškos dujų pūslės, augę tūkstančius metų. Molekulinio vandenilio šviesa leidžia sekti šių burbulų ribas ir jų lėtą plėtimąsi.
Pačiame centre matoma pailga violetinė S raidę primenanti struktūra, susijusi su jonizuota geležimi. Ji žymi vietą, kur greitas dujų srautas iš žvaigždės aplinkos trenkėsi į anksčiau išmestą medžiagą. Tokie susidūrimai nuolat keičia nelygų viso ūko audinį ir rodo jo gyvą evoliuciją.
