„Saulės sistema“ aplink „Paukščių tako“ centrą skrieja maždaug 792 tūkst. kilometrų per valandą greičiu, o vienas jos ratas trunka apie 225 milijonus Žemės metų. Pats „Paukščių takas“ taip pat juda kosmose, ir iki šiol buvo manoma, kad jo greitis siekia apie 2,1 mln. kilometrų per valandą. Kitaip tariant, mūsų žvaigždė tikrai nestovi vietoje.
Vis dėlto tarptautinė mokslininkų komanda, analizuodama radijo galaktikas, siūlo, kad judame dar sparčiau. Jų teigimu, mūsų judėjimas per Visatą gali būti daugiau nei tris kartus greitesnis nei prognozuoja dabartiniai modeliai. Tokia išvada būtų svarbi pati savaime, tačiau ji taip pat meta iššūkį kai kurioms pamatinėms kosmologijos idėjoms.
Pagrindinis tyrimo autorius „Lukas Böhme“ iš „Bielefeld University“ aiškina, kad komanda nagrinėjo, kaip radijo galaktikos pasiskirsčiusios danguje. Radijo galaktikos yra itin tolimi objektai, skleidžiantys galingas radijo bangas, kurios prasiskverbia pro dulkes ir dujas. Dėl to jos leidžia matyti tai, ko neatskleidžia regimoji šviesa.
Jei stebime pakankamai daug tokių galaktikų, galima aptikti labai silpną šališkumą, vadinamą „šaltinių skaičiaus dipoliu“. Judant per kosmosą, mūsų kryptimi matoma šiek tiek daugiau radijo galaktikų nei priešingoje pusėje. Tai subtilus efektas, kuriam išmatuoti reikia itin tikslių duomenų.
Duomenys iš trijų teleskopų
Mokslininkai naudojo trijų radijo teleskopų matavimus, tarp jų ir itin gilią plataus lauko apžvalgą, atliktą su „LOFAR“ tinklu Europoje. Tokia duomenų bazė leido sudaryti ypač detalų radijo galaktikų žemėlapį. Be to, buvo pritaikyta nauja statistinė metodika, padedanti įvertinti sudėtingą šių galaktikų struktūrą.
Sujungus visus stebėjimus, paaiškėjo, kad radijo galaktikų pasiskirstymas turi netikėtai ryškų kryptingumą. Aptiktas dipolis buvo apie 3,7 karto stipresnis nei numato standartinis Visatos modelis. Skirtumas viršijo penkių sigmų ribą, o tai reiškia, kad rezultatas statistiškai labai patikimas.
Ką tai reiškia Visatos supratimui?
Standartinis modelis remiasi „kosmologiniu principu“, teigiančiu, kad dideliu mastu medžiaga Visatoje pasiskirsčiusi tolygiai. Tai reiškia, jog mūsų vieta kosmose neturėtų būti išskirtinė. Jei judame taip greitai, kaip rodo šis tyrimas, gali tekti peržiūrėti šią prielaidą.
Bendraautorius „Dominik J. Schwarz“ pabrėžia dvi galimas interpretacijas. Pirma, mūsų judėjimas iš tiesų gali būti didesnis, nei tikėjomės, ir tuomet būtina permąstyti didelio masto Visatos struktūrą. Antra, pačios radijo galaktikos gali būti mažiau tolygiai pasiskirsčiusios, nei manėme, ir tada problema slypėtų ne mūsų greityje, o erdvės sandaroje.
Tyrėjų išvada nėra galutinis verdiktas, tačiau ji aiškiai rodo, kad dabartiniai modeliai susiduria su rimtu išbandymu. Reikės daugiau stebėjimų ir nepriklausomų analizių, kad būtų patikrinta, ar toks dipolis pasikartoja kituose duomenų rinkiniuose. Bet kuriuo atveju, šis darbas primena, kad net ir gerai pažįstamas „Paukščių takas“ gali slėpti netikėtų kosminių paslapčių.
