Kiekvienais metais į vandenynus patenka daugiau nei vienuolika milijonų tonų plastiko. Šie kiekiai atrodo abstraktūs, kol mokslininkai nesuskaičiuoja, kokios tiksliai dozės gali nužudyti paukštį, vėžlį ar jūros žinduolį. Naujas tyrimas paskelbtas „Proceedings of the National Academy of Sciences“ tai parodė pirmą kartą.
Jo rezultatai atskleidžia, kad žalingos plastiko dozės yra tokios mažos, jog sunku patikėti kalbant apie gyvūnus, sveriančius dešimtis ar net šimtus kilogramų. Tai suteikia visiškai naują požiūrį į poveikį ekosistemoms. Taip pat kelia klausimą, kuris anksčiau nebuvo formuluojamas taip tiesiai.
Jeigu toks plastiko kiekis nužudo gyvūnus, kokios dozės pavojingos žmonėms. Mokslininkai kol kas tyrė tik makroplastiką, tačiau niekas neabejoja, kad paskui ateis mikroplastiko analizės. Tai įžanga į daug platesnę problemą.
Šokiruojančiai mažos mirtinos dozės
Tyrėjai iš „Ocean Conservancy“ išanalizavo daugiau nei dešimt tūkstančių jūrinių gyvūnų skrodimų. Šiuose atvejuose buvo aiški tiek mirties priežastis, tiek plastiko kiekis jų kūnuose. Tai didžiausias toks duomenų rinkinys, apėmęs paukščius, visus septynis jūrinių vėžlių tipus ir keliasdešimt žinduolių rūšių.
Rezultatai rodo, kad mirtina dozė dažnai yra daug mažesnė nei tikėtasi. Atlanto mormonėliams pakanka mažiau nei trijų cukraus gabalėlio dydžio plastiko gabaliukų, kad mirties rizika pasiektų devyniasdešimt procentų. O penkiasdešimties procentų rizikai užtenka dar mažesnio kiekio.
Karečių vėžliai miršta prariję vos šimtą kubinių centimetrų plastiko, nors turi labai stiprius virškinimo traktus. Moršvinams riba siekia apie penkis šimtus kubinių centimetrų, tai tūris, kurį žmogus lengvai sutalpintų saujoje. Šie skaičiai gauti statistiniais modeliais.
Kodėl šis plastikas taip pavojingas?
„Plastikas“ nėra vienalytė medžiaga, o visa grupė skirtingų junginių. Skirtingoms rūšims žalingi skirtingi tipai, kurie daro mechaninę ir cheminę žalą. Paukščiams ypač pavojinga sintetinė guma, nes keli maži gabalėliai sukelia beveik garantuotą žūtį.
Vėžliams pavojingiausi minkšti plastikai. Ypač maišeliai, kurie užkemša žarnyną kaip kamštis ir sustabdo maisto judėjimą. Tuo metu jūrų žinduoliams didžiausią grėsmę kelia plastikinė žvejybos įranga, sukelianti vidines žaizdas ir stiprų uždegimą.
Tyrimo duomenimis, penktadalis visų tirtų gyvūnų mirė su plastiku virškinimo trakte. Tai apima beveik pusę vėžlių, trečdalį paukščių ir mažesnę, bet reikšmingą žinduolių dalį. Tai rodo problemos mastą visose jūrų ekosistemose.
Grėsmė nykstantiems gyvūnams ir žmonėms
Beveik pusė tirtų gyvūnų priklausė prie nykstančių kategorijų pagal „Tarptautinę gamtos apsaugos sąjungą“. Tokie duomenys jas dar labiau priartina prie išnykimo ribos. Jie taip pat leidžia politikams nustatyti aiškius pavojaus rodiklius.
Mokslininkai kartoja, kad reikia trijų žingsnių. Mažinti plastiko gamybą, gerinti surinkimą ir perdirbimą bei valyti jau užterštą aplinką. Problema atrodo paprasta tik teoriškai, o realybėje priklauso nuo sudėtingų ekonominių ryšių.
Nereikia apsigauti, kad pokyčiai įvyks „labai greitai“. Reikės metų, kol sumažės plastiko kiekiai natūraliose buveinėse. Tačiau šie skaičiai rodo, kad delsti nebegalima ir kad plastikas naikina rūšis tiesiogiai ir nenuspėjamai.
