Sankcijų fone planuotas „Lukoil“ sandoris, kurio vertė siekė 19 mlrd. eurų, žlugo dar neprasidėjęs. Šveicarijos žaliavų prekybos bendrovė „Gunvor“ patvirtino, kad atsiima pasiūlymą įsigyti Rusijos energetikos milžinės užsienio turtą. Priežastis – oficiali JAV pozicija, kurioje kompanija įvardyta kaip Kremliaus įrankis.
Apie šį sprendimą buvo pranešta 2025 metų lapkričio 7 dieną, praėjus vos kelioms savaitėms po to, kai JAV Iždo departamentas paskelbė sankcijas „Lukoil“. Tai viena didžiausių Rusijos naftos kompanijų, o jos turtas užsienyje – tai ne tik perdirbimo gamyklos Europoje, bet ir dalys projektų Kazachstane, Uzbekistane, Irake bei Meksike.
Be to, į sandorį būtų patekę šimtai degalinių visame pasaulyje. Oficialiai paskelbtame komentare JAV Iždo departamentas pareiškė, kad kol Rusijos diktatorius Vladimiras Putinas tęsia karo veiksmus, įmonės, kurių veikla, anot jų, gali būti siejama su Kremliumi, negalės tikėtis licencijų ar leidimų sandoriams.
Oficialus atsitraukimas po viešų kaltinimų
„Gunvor“ viešai informavo, kad atsiima savo pasiūlymą dėl „Lukoil“ tarptautinių aktyvų įsigijimo. Įmonės atstovas Sethas Pietrasas nurodė, jog JAV pozicija esą paremta klaidingomis prielaidomis. Pasak jo, bendrovė tikisi, kad šis nesusipratimas ateityje bus ištaisytas, tačiau kol kas planų atsisakoma.
Sprendimas priimtas po to, kai JAV viešai pareiškė, kad „Gunvor“ negaus licencijos, leidžiančios įsigyti turtą iš į sankcijas patekusių subjektų. Tokios licencijos yra būtinos, kadangi be jų bet koks finansinis susitarimas su tokio tipo įmonėmis gali būti laikomas tarptautinės teisės pažeidimu.
Tuo pat metu amerikiečių pareigūnai pareiškė turintys informacijos, jog Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas galėjo turėti tiesioginių ar netiesioginių interesų „Gunvor“ įmonėje. Nors tokia informacija oficialiai nepatvirtinta, ji prisidėjo prie neigiamo požiūrio į šį sandorį.
Kodėl šis sandoris buvo laikomas reikšmingu
Planuotas susitarimas būtų buvęs didžiausias „Gunvor“ istorijoje. Šveicarijos įmonė, veikianti žaliavų prekybos srityje, būtų išplėtusi savo veiklą ne tik geografiškai, bet ir veiklos mastu. Turtas, kurį ketinta įsigyti, apėmė tiek fizinę infrastruktūrą, tiek ilgalaikius projektus energetikos sektoriuje.
Sandorio objektu tapę aktyvai būtų sustiprinę „Gunvor“ pozicijas pasaulinėje rinkoje. Naftos perdirbimo gamyklos Europoje, degalinės skirtinguose žemynuose, partnerystės energetiniuose projektuose – visa tai būtų suteikę įmonei naujų galimybių augimui. Vis dėlto realybė pasirodė visai kitokia.
Bankininkai ir finansų analitikai jau anksčiau įspėjo, kad šis susitarimas gali būti sunkiai įgyvendinamas. Nurodytas įsigijimo dydis, jų vertinimu, buvo gerokai didesnis už „Gunvor“ skolinimosi galimybes. Tai reiškia, kad net be JAV kišimosi bendrovei būtų tekę ieškoti papildomų finansavimo šaltinių.
JAV sankcijų poveikis išlieka stiprus
Šis atvejis parodo, kiek realios įtakos tarptautiniams sandoriams turi JAV sankcijos. Net jei šalys geografiškai nesusijusios, finansinės institucijos, bankai, partneriai ar pačios įmonės vengia rizikos, kuri gali kilti dėl galimų sankcijų pažeidimų. Šiuo atveju net tikimybė gauti leidimą buvo laikoma nepakankama priežastimi rizikuoti.
Iždo departamentas aiškiai parodė, kad bet kokie sandoriai, galintys tiesiogiai ar netiesiogiai prisidėti prie Rusijos finansavimo, nebus toleruojami. Tai signalas ne tik „Gunvor“, bet ir kitoms įmonėms, planuojančioms sandorius su Rusijos bendrovėmis.
Tokia pozicija atspindi bendrą JAV politiką, kuri orientuota į ilgalaikį spaudimą Kremliui. Priemonės neapsiriboja karinėmis ar diplomatinėmis sankcijomis – jos apima ir ekonominius sprendimus, kurie turi įtakos verslui visame pasaulyje.
Kas toliau laukia „Lukoil“ ir rinkos
Po šio sprendimo kyla klausimas, kas toliau vyks su „Lukoil“ turtu užsienyje. Įmonė iki šiol nekomentavo, ar ieškos naujo pirkėjo, ar keis strategiją. Taip pat nėra aišku, ar apskritai dar bus bandoma išlaikyti šiuos aktyvus, ar jie bus perleisti kitoms šalims, kurios nėra taikinys Vakarų sankcijų politikai.
Tarptautinėse rinkose šis atvejis laikomas precedentu, kuris gali paveikti ir kitus panašius susitarimus. Verslas, kuris susijęs su sankcionuotomis šalimis ar asmenimis, turės dar griežčiau vertinti rizikas. Tai taikytina tiek pirkėjams, tiek pardavėjams, tiek finansų tarpininkams.
Galiausiai šis neįvykęs sandoris tampa aiškiu priminimu, kad geopolitinė realybė daro tiesioginę įtaką verslo sprendimams. Ir net jei susitarimas atitinka visus komercinius kriterijus, jis gali žlugti dėl politinių aplinkybių, kurios keičia verslo taisykles globaliu mastu.
