Gintaras, tai suakmenėjusi medžių sakų derva, kuri išlieka vienu įspūdingiausių gamtos kūrinių, leidžiančių pažvelgti milijonus metų atgal į praeitį. Jis neretai slepia ne tik pėdsakus, bet ir visus senovinius organizmus, išlikusius iki šių dienų.
Neseniai Birmoje aptiktas radinys pribloškė mokslininkus visame pasaulyje, tai gintaro gabalėlyje buvo rasta seniausia kada nors žinoma uodo lerva, išlikusi nepakitusi nuo dinozaurų laikų. Šis atradimas, padarytas šiaurinėje Mianmaro dalyje, netoli Kinijos sienos, suteikė unikalią galimybę pažinti vabzdžių evoliuciją iš arti.
Gintaro amžius, tai beveik 99 mln. metų, datuojamas kreidos laikotarpiu, kai Žemėje dar gyvavo dinozaurai. Iš visų išlikusių radinių šis išsiskiria ne tik senumu, bet ir išsaugojimo kokybe, lerva matoma tarsi įstrigusi laike.
Birmos gintaras, tai tikras gamtos lobynas
Birma, arba Mianmaras, garsėja ne tiek fosilijomis, kiek išskirtiniais gintaro telkiniais. Šios šalies šiaurėje, Kachin regione, randama ypač daug gintaro gabalų, kuriuose įstrigę gyvūnų ir augalų likučiai. Kai kurie iš jų saugo net mažus stuburinius, driežus, varlytes ar vabzdžius, kurių kūnai išliko neįtikėtinai geros būklės.
Gintaras dažniausiai asocijuojasi su Baltijos jūros pakrantėmis, tai Lietuva, Latvija ar Lenkija nuo seno laikomos šio mineralo tėvynėmis. Tačiau Birmos radiniai nustebino pasaulį savo gausa ir unikalumu. Čia rasta net didžiausia žinoma gintaro gniužulo gabalas, sveriantis daugiau nei penkiolika kilogramų, dabar eksponuojama Didžiosios Britanijos gamtos istorijos muziejuje Londone.
Uodo lerva iš dinozaurų laikų
Naujasis atradimas yra uodo Burmaculex antiquus lerva, kuri priklauso išnykusiai vabzdžių linijai, vadinamai Burmaculicinae. Šią grupę mokslininkai pažįsta jau nuo 2004 metų, kai pirmasis tokio tipo vabzdys buvo aptiktas kitame Birmos gintaro pavyzdyje. Dabartinis radinys leidžia dar kartą patvirtinti, kad uodai nuo senovės keitėsi nepaprastai mažai.
Analizės rodo, kad 99 mln. metų senumo lervos struktūra beveik nesiskiria nuo šiuolaikinių. Tai įrodymas, jog uodų vystymasis išliko itin stabilus, jų kūno forma ir gyvenimo ciklas per šimtus milijonų metų beveik nepakito. Tai vienas iš tų atvejų, kai evoliucija pasirinko veiksmingiausią sprendimą ir nuo jo nebesitraukė.
Gamta, įkalinta gintaro laše
Uodų lervos paprastai vystosi vandenyje, todėl jų išlikimas gintare yra labai retas reiškinys. Manoma, kad ši lerva galėjo būti įstrigusi drėgnoje dirvoje arba ant medžio šaknų, kai lipni derva ją apgaubė ir sustingo.
Taip gamta sukūrė savotišką laiko kapsulę, leidžiančią pažvelgti į gyvenimą prieš milijonus metų. Tyrimą atlikę Vokietijos Miuncheno universiteto paleontologai savo darbus paskelbė mokslo žurnale „Gondwana Research“.
Jie pabrėžia, kad šis atradimas ne tik padeda suprasti vabzdžių evoliucijos eigą, bet ir rodo, kokia neįkainojama informacija slypi kiekviename gintaro laše. Ši maža uodo lerva tapo liudininke pasaulio, kuris egzistavo dar gerokai prieš žmogų ir išsaugojo jį savo permatomoje, auksinėje šviesoje.
