Ar gali egzistuoti fizinis „rojus“ už mums matomo Visatos krašto? Nauja Harvardo universitete dirbusio fiziko hipotezė bando sujungti kosmologiją, filosofiją ir senas religines idėjas, tačiau kartu kelia daugiau klausimų, nei pateikia atsakymų.
Fizikas Maiklas Giljenas (Michael Guillen) pasiūlė netikėtą prielaidą: jo manymu, „rojus“ galėtų būti ne vien religinis ar metaforinis vaizdinys, bet ir reali, nors mums nepasiekiama fizinė vieta. Pasak mokslininko, tokia erdvė galėtų būti už kosminio horizonto – ribos, už kurios Visata mums tampa iš esmės nepasiekiama ir nestebima.
Savo svarstymus Giljenas grindžia moderniosios kosmologijos principais, pirmiausia – Hablo dėsniu. Jis teigia, kad kuo toliau nuo mūsų yra galaktika, tuo didesniu greičiu ji tolsta. Šį ryšį XX a. pradžioje nustatė astronomas Edvinas Hablas, parodęs, kad Visata plečiasi, o galaktikos viena nuo kitos tolsta milžiniškais, kartais šviesos greičiui artimais tempais.
Iš to Giljenas daro išvadą, kad turi egzistuoti kosminis horizontas – riba, už kurios signalai (šviesa ir kita informacija) iš itin tolimų Visatos sričių iki mūsų niekada nepasieks. Jo pateikiamais skaičiavimais, ši riba yra maždaug už 439 milijardų trilijonų kilometrų. Būtent anapus šio horizonto jis siūlo įsivaizduoti „rojų“ – zoną, kuri mums ir mūsų technologijoms iš principo nepasiekiama.
Vis dėlto nemaža dalis mokslininkų į tokią interpretaciją žvelgia skeptiškai. Jų teigimu, tai veikiau metafizinis ar filosofinis bandymas perinterpretuoti religinius vaizdinius, o ne moksliškai patikrinamas modelis. Kosminis horizontas, anot jų, nėra konkreti fizinė siena ar vieta erdvėje – tai teorinė riba, nusakanti mūsų galimybes gauti informaciją.
Konetikuto koledžo astronomas Aleksas Džanninas pabrėžia, kad kosminis horizontas nėra „kraštas“ įprasta prasme. Tai matematiškai apibrėžta riba, rodanti, kaip toli galime pažvelgti į erdvę ir praeitį, stebėdami šviesą, kuri iki mūsų suspėjo atkeliauti nuo pat Didžiojo sprogimo. Už šios ribos esantys objektai gali egzistuoti, tačiau jie tolsta taip greitai, kad jų šviesa Žemės niekada nepasieks.
Mokslas sutaria, kad Visata veikiausiai yra gerokai didesnė už stebimąją jos dalį. Manoma, kad Visatos amžius siekia apie 13,8 mlrd. metų, o šviesa sklinda maždaug 300 tūkst. kilometrų per sekundę greičiu. Dėl to mes matome tik tą kosmoso dalį, iš kurios šviesa per visą Visatos istoriją spėjo pasiekti mūsų planetą. Visa, kas yra toliau, lieka už mūsų stebėjimo galimybių ribų – bent jau kol kas.
Kitas Giljeno argumentas siejamas su Alberto Einšteino reliatyvumo teorijomis. Jis kelia prielaidą, kad ties kosminiu horizontu laikas gali tarsi sulėtėti ar net „sustoti“, todėl anapus šios ribos galėtų nebegalioti mums įprastos laiko kategorijos – praeitis, dabartis ir ateitis. Tokiu atveju „rojus“ būtų erdvė, kurioje laikas neegzistuoja bent jau taip, kaip jį suprantame kasdienėje patirtyje.
Be to, Giljenas remiasi hipoteze, kad už kosminio horizonto gali būti objektų, senesnių už viską, ką šiandien įmanoma įžvelgti teleskopais. Jis svarsto, kad teoriškai galėtų egzistuoti ir struktūrų, atsiradusių „iki“ Didžiojo sprogimo, jei toks „iki“ apskritai turi prasmę. Tokios idėjos siejasi su spekuliatyviais kosmologiniais modeliais – pavyzdžiui, su kelių visatų scenarijais ar cikliniu Visatos raidos aiškinimu.
Giljenas nėra vienintelis, bandantis derinti kosmologiją su filosofinėmis ar dvasinėmis idėjomis. Kai kurie tyrėjai pažymi, kad Didžiojo sprogimo interpretacija kaip absoliutaus Visatos pradžios taško neišvengiamai paliečia klausimus apie kilmę, priežastingumą ir „pirmąjį impulsą“. Tai sritys, kuriose mokslo ir pasaulėžiūrinių ar religinių diskusijų ribos neretai susikerta.
Vis dėlto akademinė bendruomenė gana aiškiai skiria empirinius, stebėjimais ir skaičiavimais pagrįstus modelius nuo idėjų, kurios labiau remiasi metaforomis ir filosofiniais samprotavimais. „Rojus“ kaip fizinė vieta už Visatos horizonto šiandien išlieka būtent toks atvejis – įdomi, tačiau nepatikrinta ir iš esmės nepatikrinama hipotezė.
Tuo tarpu stebimasis mokslas toliau fiksuoja realius, patikrinamus reiškinius. Astronomai yra užregistravę neįprastą kai kurių kometų elgesį, pavyzdžiui, Jupiterio šeimos kometos 41P/Tutle–Džakobini–Kresak sukimosi ryškų sulėtėjimą po praskriejimo pro perihelį 2017 m., o vėliau – net ir sukimosi krypties pasikeitimą. Tokie faktai padeda geriau suprasti, kaip iš tiesų veikia dangaus kūnai, ir primena, kad realusis kosmosas neretai būna ne mažiau stulbinamas nei drąsiausios metafizinės hipotezės.
Pastaba: Jei norite, galiu papildomai suvienodinti terminiją (pvz., „kosminis horizontas“ ir „Visatos horizontas“) arba perrašyti tekstą labiau mokslo populiarinimo ar, priešingai, akademiniu stiliumi.

