Lapės buvo atgabentos į Australiją iš Europos kaip pramoga. Vos per kelis dešimtmečius jos virto vienu pavojingiausių plėšrūnų žemyne. Naujausi tyrimai atskleidžia, kaip greitai rudųjų lapių populiacija išplito iš pietryčių Australijos iki tolimiausių dykumų regionų.
Europos kolonistai tyčia atvežė lapes, norėdami tęsti britiškas medžioklės tradicijas. Pirmieji gyvūnai buvo paleisti Werribee, Corio ir Ballarate. Tačiau vos po kelių metų lapių populiacija tapo nebekontroliuojama.
„Smulkūs Australijos gyvūnai nežinojo, kaip gintis nuo tokio plėšrūno“, – pažymi Adelaidės universiteto mokslininkai Sean Tomlinson ir Damien Fordham.
Vos per 60 metų lapės išplito per beveik visą Australijos žemyną, nuo Viktorijos valstijos iki Pilbara regiono šiaurės vakaruose. Šiandien jų aptinkama beveik visur, išskyrus tropinę šiaurę ir Tasmaniją.
Tyrėjai analizavo šimtus istorinių įrašų apie pirmąsias lapių stebėjimo vietas, naudodamiesi laikraščių, bibliotekų ir vyriausybių archyvais. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje laikraščiai plačiai rašė apie lapes, kurios ėmė naikinti naminius paukščius ir avis.
Pasitelkę šiuos duomenis, mokslininkai sukūrė tūkstančius kompiuterinių modelių, kurie tiksliai atspindėjo tiek gyvūnų migracijos greitį, tiek jų paplitimą. Modeliai beveik tobulai atkartojo realų lapių plitimo tempą ir geografiją.
Tarp 1870 ir 1895 metų lapės užėmė visą pietryčių regioną, o vėliau sparčiai judėjo į šiaurę ir vakarus, į vis sausesnes vietoves. Apie 1940 metus jos jau buvo pasiekusios šiaurės vakarinę Australijos dalį, daugiau nei 4000 km nuo pradinės vietos.
Kodėl lapės taip lengvai įsitvirtino Australijoje? Pirma, jų patelės kiekvienais metais atsiveda po 4–5 jauniklius, kurie greitai iškeliauja užkariauti naujų teritorijų. Jos yra visaėdės, ėda paukščius, graužikus, triušius, vabzdžius, vaisius.
Europoje jų populiaciją reguliuoja tokie plėšrūnai kaip vilkai ar meškos. Australijoje – tokių priešų nėra. O dar blogiau, kad po kolonizacijos buvo pradėti masiškai naikinti dingo šunys, vieninteliai natūralūs plėšrūnai, kurie galėjo konkuruoti su lapėmis.
Be priešų ir turėdamos gausų maisto šaltinį, laukuose, ūkiuose, net šiukšlynuose, lapės greitai užvaldė kraštovaizdį. Tuo tarpu dykumose jų populiacija svyruoja: kai atsiranda daug grobio, jos sparčiai dauginasi, o sausros metu smarkiai sumažėja.
Apskaičiuota, kad kiekvienais metais Australijoje lapės ir sulaukėjusios katės sunaikina apie 300 milijonų gyvūnų. Nuo jų nukentėjo bent 16 žinduolių rūšių, kurių kai kurios visiškai išnyko.
Australijos fauna per milijonus metų evoliucionavo be tokių plėšrūnų, todėl daugelis rūšių tiesiog nesuvokia lapių kaip grėsmės, net nebėga, kai jau per vėlu.
Tomlinsono ir Fordhamo modeliai ne tik leidžia suprasti praeitį, bet ir padeda prognozuoti kitų invazinių rūšių, pavyzdžiui, aga rupūžių ar sulaukėjusių kačių – plitimą bei poveikį.
Australija yra gyvas invazijų pavyzdys. Čia per naujuosius laikus išnyko daugiau žinduolių rūšių nei bet kur kitur pasaulyje. Lapės, kurios kadaise buvo atvežtos kaip aristokratiška pramoga, tapo ekologine katastrofa.
Jų visiškai išnaikinti greičiausiai nepavyks, net ir taikant nuodingas medžiagas. Tačiau šios istorijos pamoka yra aiški – žmogaus kišimasis į gamtą gali turėti ilgalaikių pasekmių, o sugrąžinti pusiausvyrą – be galo sudėtinga.
