Lietuvoje dažnai sakoma – jei neturi ko slėpti, neturėtų būti ir ko bijoti. Tačiau šis argumentas seniai nebetinka, kai kalba pasisuka apie asmens duomenų saugumą. Net jei esate doras, sąžiningas ir niekada nebendravote su jokia institucija daugiau nei reikėjo – jūsų duomenys vis tiek egzistuoja sistemose, kurios nebūtinai visada yra tik jūsų rankose.
Privatumas nėra tik slaptažodžiai ar užrakintas telefonas. Tai ir jūsų buvimo vieta, paieškos istorija, bankiniai įrašai, netgi vaizdo įrašai, kuriuose jūs galite pasirodyti net to nežinodami.
Lietuva, kaip Europos Sąjungos narė, laikosi gana griežtų duomenų apsaugos standartų, bet tai nereiškia, kad kiekvienas žmogus viską supranta, kas su jo informacija vyksta. Kasdienis klausimas tampa vis aktualesnis – kiek iš tikrųjų privatumo dar liko? Ir ar galima sužinoti, kas apie mus jau žino daugiau nei mes patys?
Vieši duomenys – daugiau nei atrodo iš pirmo žvilgsnio
Dalis informacijos apie jus gali būti prieinama visiems – net be jokių slaptažodžių ar sutikimų. Štai keli pavyzdžiai:
Gyventojų registro duomenys – pagal vardą, pavardę ir gimimo datą galima gauti asmens deklaruotą gyvenamąją vietą. Ne visais atvejais, bet yra įrankiai, leidžiantys tai padaryti teisėtai (pvz., per tam tikras notarų ar advokatų sistemas).
Registrų centro informacija – jeigu turite nekilnojamojo turto, jo adresas, plotas, net įsigijimo data gali būti matoma kitiems. Tam tereikia sumokėti už išrašą arba naudotis elektroninėmis priemonėmis, kurios prieinamos plačiajai visuomenei.
Viešųjų pirkimų duomenys – jeigu esate savivaldybės ar valstybės įstaigos darbuotojas, ir dalyvavote konkurse ar projekte, informacija apie jus gali būti paskelbta viešai – kartais su visomis pareigomis, pavarde, net kontaktu.
Tai nereiškia, kad bet kas gali viską matyti. Bet pakanka turėti motyvą – ir prieiti prie jūsų duomenų tampa paprasčiau nei norėtųsi.
Kas saugoma, bet pasiekiama institucijoms
Yra duomenys, kurių nei kolegos, nei pažįstami, nei smalsūs giminaičiai paprastai nepamatys – bet jie gali būti naudojami institucijų viduje. Čia ir prasideda tikrosios diskusijos apie ribas.
Sveikatos duomenys – tai viena jautriausių sričių. „E.sveikatos“ sistema kaupia beveik visą jūsų gydymo istoriją, tyrimus, receptus. Prieiga suteikiama tik gydytojams, su kuriais esate registruotas, bet sistemose klaidos – ne naujiena. Jau yra buvę atvejų, kai duomenys nutekėjo ar buvo peržiūrėti be pagrindo.
Bankinė informacija – VMI turi teisę gauti informaciją apie jūsų sąskaitų judėjimą, jei yra įtarimų dėl mokesčių vengimo ar atliekamas tyrimas. To nebus be pagrindo, bet pati galimybė tai padaryti be jūsų žinios – egzistuoja.
Telekomunikacijos duomenys – operatoriai privalo saugoti informaciją apie skambučius, žinutes ir net prisijungimo vietas (bent jau tam tikrą laiką). Jei teisėsauga turi leidimą – šie duomenys tampa pasiekiami.
Svarbu tai, kad nė viena institucija negali tiesiog atsidaryti jūsų bylos iš smalsumo – tam reikalingi pagrindai. Tačiau būtent pagrindų interpretacija kelia daugiausiai klausimų. Kuo daugiau automatizacijos, tuo daugiau rizikos, kad sprendimus darys ne žmonės, o sistemos.
Ar viskas blogai? Ne – bet budrumas reikalingas
Lietuva iš esmės taiko griežtus ES reikalavimus dėl asmens duomenų apsaugos. BDAR (bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) suteikia kiekvienam piliečiui teises: žinoti, kokie duomenys apie jį kaupiami, reikalauti jų ištrynimo, uždrausti jų naudojimą tam tikrais tikslais.
Tačiau praktikoje daug žmonių nė nežino, kur tie duomenys guli. Ne visi skaito sutikimo formas, retas kuris tikrina, ar jų sveikatos duomenis tikrai mato tik šeimos gydytojas, o ne penki rezidentai.
Tai nereiškia, kad privatumo nebėra. Tai reiškia, kad jis tapo labiau pareiga, o ne garantuota teisė. Jei nori saugoti savo informaciją – turi pats domėtis, sekti, klausti. Automatinių sprendimų, kurie apsaugos, nėra.
Ką galime padaryti patys?
Pirmiausia – pasitikrinti, kas ir kiek žino. Dauguma sistemų („E.sveikata“, VMI, Registrų centras) turi funkcijas, kurios leidžia matyti, kas prisijungė prie jūsų bylos. Jeigu matote, kad tai padarė neaiškus asmuo – galite kreiptis.
Antra – atsargiai elgtis su sutikimais. Nespauskite „sutinku“ automatiškai. Kartais vienas neapgalvotas paspaudimas leidžia trečiosioms šalims naudoti jūsų duomenis reklamai ar analizei.
Trečia – kalbėkite apie tai. Tik visuomenė, kuri klausia, kodėl kažkas stebi ar kaupia informaciją, gali riboti piktnaudžiavimą.
Niekas jūsų slapčia neseka kiekvieną minutę. Bet jei atsipalaiduosite – galite nepastebėti, kaip jūsų informacija tampa niekieno ir visų reikalas vienu metu. Lietuvoje dar yra taisyklės, kurios jus gina – bet jos veikia tik tada, kai žinote, kaip jas naudoti.
