Ant dujinio milžino WASP-39b aptikta keista dujų debesų struktūra, kurios kilmės mokslininkai kol kas negali paaiškinti. Stebėjimai, atlikti naudojant „Jameso Webbo“ kosminį teleskopą, atskleidė sieros junginių, natrio ir kalio pėdsakus, netikėtai plūduriuojančius virš planetos atmosferos.
Kai kurie tyrėjai mano, kad tai gali būti pirmasis kada nors aptiktas egzomenulis, išmetantis dujas per milžiniškus vulkaninius išsiveržimus. Šią hipotezę pasiūlė mokslininkų grupė, vadovaujama Apurvos Ozos iš „Caltech“ instituto.
Jie teigia, kad šio neįprasto dujų debesies šaltinis nėra pati planeta, o ją lydintis ugnikalnių kamuojamas palydovas, panašus į Jupiterio mėnulį Iją. Toks atradimas galėtų reikšti naują žingsnį astronomijos istorijoje, tai pirmą kartą būtų užfiksuotas aktyvus vulkaninis palydovas už Saulės sistemos ribų.
WASP-39b yra karštas dujinis milžinas, kurio paviršiaus temperatūra viršija 770 laipsnių Celsijaus. Planetai apsisukti aplink savo žvaigždę prireikia vos keturių dienų, todėl jos atmosfera nuolat yra veikiama intensyvios spinduliuotės ir stiprios gravitacijos.
Ugnikalnių pėdsakai kosminėje atmosferoje
Iš pradžių „Jameso Webbo“ teleskopas fiksavo sieros dioksidą, manyta, kad šie junginiai susiformuoja dėl šviesos sukeliamų cheminių reakcijų. Tačiau naujesni tyrimai, parengti publikavimui žurnale „Monthly Notices of the Royal Astronomical Society“, rodo kitokį paaiškinimą.
Duomenų analizė leidžia manyti, kad dujos patenka iš išorinio šaltinio, greičiausiai iš aktyvaus palydovo. Tyrėjų komanda sujungė naujus duomenis su ankstesniais stebėjimais, gautais naudojant „Hubble“ palydovo ir vieno didžiausių teleskopų Čilėje.
Jie pastebėjo, kad dujų kiekis atmosferoje keičiasi cikliškai, tarsi būtų susijęs su periodiniais išsiveržimais. Šis svyravimas negalėtų būti paaiškintas vien planetos atmosferos procesais, todėl mintis apie egzomenulį tampa vis realesnė.
Skeptikai dar nepasiduoda
Ne visi mokslininkai linkę pritarti šiai hipotezei. René Heller iš „Max Planck“ instituto teigia, kad toks mėnulis vargu ar išliktų stabilus šalia karštos dujinės planetos. Jis turėtų suktis itin arti paviršiaus, praktiškai liesdamas viršutinius atmosferos sluoksnius, o tai reikštų ekstremalias sąlygas išlikimui.
Tuo tarpu Davidas Kippingas iš Kolumbijos universiteto priduria, kad vadinamieji karštieji Jupiteriai savo kelionės į žvaigždę metu dažnai praranda mėnulius dėl stiprių potvynių jėgų. Tokiu atveju neaišku, kaip šis palydovas galėtų išgyventi. Skeptikai taip pat įspėja, kad dujų pokyčius galėjo sukelti magnetiniai procesai arba žvaigždės aktyvumas, o ne vulkanizmas.
Naujas metodas kosminių palydovų paieškai
Norėdami išsklaidyti abejones, mokslininkai ketina išmatuoti dujų judėjimo greitį aplink WASP-39b. Jei bus aptikti srautai, panašūs į tuos, kurie fiksuoti prie WASP-49b, tai galėtų būti pirmasis tiesioginis vulkaninio egzomenulio įrodymas.
Kitas būdas yra stebėti smulkius laiko pokyčius, kai planeta praskrenda prieš savo žvaigždę. Tokie niuansai galėtų atskleisti gravitacinį palydovo poveikį. Nors kol kas įrodymų trūksta, pats metodas laikomas proveržiu astronomijoje.
Kintančių elementų debesų analizė gali tapti nauju būdu aptikti geologiškai aktyvius kūnus kitose sistemose. Egzomenulių tyrimai atveria naują pažinimo sritį ir leidžia manyti, kad gyvybės paieškos ateityje neapsiribos vien egzoplanetomis, tikėtina, kad svarbūs atradimai laukia ir tarp jų besisukančiuose palydovuose.
