Rusijos tolimajame šiaurės rytuose, daugiau nei už 2500 kilometrų nuo Ukrainos, vienoje iš slapčiausių ir labiausiai saugomų karinių zonų, Naujosios Žemės archipelage – pastebėti nauji požymiai, rodantys Maskvos baimes dėl besikeičiančių karo technologijų.
Iš palydovų padarytos nuotraukos atskleidžia, kad šalia branduolinių bandymų poligono esančios infrastruktūros pradėtos dengti metalo tinklais nuo bepiločių orlaivių atakų.
Šis žingsnis tapo dar vienu ženklu, kad Rusijos karinė vadovybė vis labiau nerimauja dėl galimų bepiločių pavojų, net ir giliai šalies teritorijoje.
Kodėl jie saugo vietas, kurių geografinė padėtis laikyta atokumu nuo tiesioginio karo? Atsakymai slypi tiek geopolitinėje situacijoje, tiek technologinės pažangos kontekste.
Atskleidė palydovinės nuotraukos: pasikeitimai Naujosios Žemės archipelage
Informaciją apie naujus priešdroninius tinklus paskelbė norvegų žiniasklaidos priemonė „The Barents Observer“, kuri atidžiai stebi Arkties regiono militarizavimą.
Remiantis jų duomenimis, „Google Earth“ platformoje neseniai buvo atnaujintos palydovinės nuotraukos, kurios pirmą kartą taip detaliai atskleidė Severny – vieno pagrindinių Naujosios Žemės poligono taškų – infrastruktūrą.
Nuotraukose, darytose 2025 metų rugpjūčio 14 dieną, aiškiai matoma, kad trys eilės degalų talpyklų, esančių šalia gyvenvietės ir tiekiančių kurą visam regionui, yra padengtos mėlynais metalo tinklais.
Šie tinklai, vadinami narvinėmis šarvų struktūromis, anksčiau jau buvo pastebėti kitose karinėse Rusijos bazėse. Jų tikslas – apsaugoti strateginius objektus nuo galimų bepiločių atakų, kurios gali sukelti sprogimus ar gaisrus.
Palyginus su 2021 metų žiemos vaizdais, aiškiai matyti, kad prieš kelerius metus tos pačios talpyklos buvo visiškai atviros, be jokios apsaugos. Tai rodo, kad sprendimas įrengti tinklus buvo priimtas neseniai, greičiausiai reaguojant į besikeičiančią saugumo situaciją.
Kodėl Rusija saugo savo branduolinį poligoną nuo bepiločių
Naujoji Žemė visada buvo viena slapčiausių Rusijos teritorijų. Būtent čia dar sovietmečiu vyko galingiausi branduoliniai bandymai, įskaitant ir garsųjį „Caro bombos“ sprogdinimą.
Šiandien čia išlikusi dalis branduolinės infrastruktūros, taip pat saugyklos, kuriose, kaip manoma, laikoma strategiškai svarbi įranga ir medžiagos.
Baimės dėl bepiločių atakų, net ir tokioje atokioje vietovėje, rodo naują etapą karyboje. Jei anksčiau strategiškai jautrios vietos buvo saugios dėl geografinės izoliacijos, tai dabar, kai Ukraina ir kitos šalys turi galimybes pasiekti taikinius net už tūkstančių kilometrų, atstumas nebėra garantija.
Pastebėtina, kad Ukrainos arsenalas per pastaruosius metus išaugo – į jį įtraukti ilgojo nuotolio bepiločiai, galintys pasiekti taikinius iki 2000 kilometrų. Toks nuotolis leidžia teoriškai taikyti net į tolimas Rusijos bazes.
Branduolinės infrastruktūros saugumas: nauji iššūkiai
Senojoje pasaulio tvarkoje Rusijos kariuomenė mėgo save pristatyti kaip stiprią ir galingą, tačiau realybė vis dažniau rodo priešingai – tai struktūra, labiau pagrįsta propaganda nei tikru efektyvumu.
Naujosios Žemės atvejis tik dar kartą išryškina jų pažeidžiamumą: net ir tolimiausiuose bei slapčiausiuose objektuose jie priversti griebtis improvizuotų sprendimų, tokių kaip metalo tinklai, bijodami bepiločių atakų.
Tai aiškus ženklas, kad jų technologinis atsilikimas ir nesugebėjimas užtikrinti saugumo kelia vis didesnį nerimą net jiems patiems. Ši situacija rodo ne kariuomenės stiprybę, o jų silpnumą bei baimę – baimę, kurią vis dažniau galima užuosti net per storus jų propagandos šarvus.
