Astronomai, pasitelkę „James Webb“ kosminį teleskopą, tyrinėjo netoliese esančią klajojančią planetą SIMP-0136. Ji yra maždaug 20 šviesmečių nuo Žemės ir neturi jokios žvaigždės, aplink kurią suktųsi.
Nepaisant to, jos atmosferoje vyksta įspūdingi reiškiniai, tai pašvaistės, kurios tiesiogine prasme kaitina viršutinius atmosferos sluoksnius. Planeta yra beveik 13 kartų masyvesnė už Jupiterį ir šiek tiek didesnio spindulio.
Dar viena įdomi savybė, tai itin greita rotacija. SIMP-0136 apsisuka aplink savo ašį vos per 2,4 valandos, todėl mokslininkai gali per trumpą laiką stebėti visą jos paviršių ir atmosferą.
Vidutinė šios planetos temperatūra siekia daugiau kaip 1 500 °C, tai daug karštesnė nei bet kurios Saulės sistemos dujinės milžinės. Palyginimui, Jupiterio atmosfera yra apie -145 °C, o Saturno net -178 °C.
Netikėti atradimai atmosferoje
Mokslininkai nustatė, kad SIMP-0136 atmosferoje vyksta vadinamoji terminė inversija. Tai reiškia, kad prie paviršiaus yra šalčiau, o kylant į viršų, daug karščiau. Žemėje situacija yra priešinga, tai paviršiuje šilčiau, o kylant temperatūra po truputį mažėja. Tokį efektą čia sukelia pašvaistės, šildančios viršutinius sluoksnius.
Kitas svarbus atradimas, tai planeta nuolat apgaubta debesų, o jų sudėtis unikali. Vietoj vandens lašelių ar ledo kristalų, kaip pas mus, SIMP-0136 debesys sudaryti iš silikatų, tai tokių pačių medžiagų kaip paplūdimio smėlis.
Mokslininkai taip pat užfiksavo menkus temperatūros svyravimus, tai vos kelių laipsnių ribose. Jie mano, kad tai gali būti susiję su audromis, primenančiomis Jupiterio Didžiąją Raudonąją dėmę, kurios sukdamasis periodiškai patenka į matomą sritį.
Ką tai reiškia astronomijai?
Šis tyrimas yra vienas tiksliausių už Saulės sistemos ribų esančių planetų atmosferos stebėjimų. Pasak tyrimo vadovo, daktaro Everto Nasedkino iš Dublino Trinito koledžo, tokie duomenys leidžia pirmą kartą tiesiogiai sekti atmosferos pokyčius. Tai suteikia naujų žinių apie klajojančias planetas, jų formavimosi ir evoliucijos procesus.
Klajojančios planetos pirmą kartą atrastos 2000 m. Manoma, kad jų gali būti milijardai ar net trilijonai visoje Paukščių Tako galaktikoje. Vienos jų galėjo būti išmestos iš savo žvaigždžių sistemų, kitos nepakankamai masyvios, kad taptų rudosiomis nykštukėmis.
Nors šios planetos intriguoja, astronomai pabrėžia, kad tikimybė joms patekti į mūsų Saulės sistemą yra praktiškai lygi nuliui. Artimiausiais metais būsimi teleskopai, tokie kaip „Nancy Grace Roman“ kosminis teleskopas, leis dar tiksliau tyrinėti šiuos objektus ir jų paslaptingas pašvaistes.
