Po Baltijos jūros paviršiumi slypi užmirštas karo palikimas. Antrojo pasaulinio karo metu į jūros dugną nugrimzdę sprogmenys, minos ir torpedos dešimtmečius buvo laikomi tik mirtinu pavoju.
Tačiau gamta, pasitelkusi savo gebėjimą prisitaikyti, pavertė šiuos ginklus gyvybės buveinėmis. Tai savotiška ironija, nes priemonės, sukurtos atimti gyvybę, šiandien ją saugo. Mokslininkai primena, kad vien Vokietijos vandenyse gali gulėti apie 1,6 mln. tonų karo atliekų.
Jos pamažu išskiria toksines medžiagas į aplinką, todėl ilgą laiką buvo laikomos tik ekologine grėsme. Tačiau nauji tyrimai parodė, kad šiose vietose klesti jūrų gyvūnija.
Ant plieninių bombų korpusų, užuot buvę mirties pėdsakai, prisitvirtino moliuskai, žvaigždutės ar kiti bestuburiai. Nors tarša tebėra reali problema, šis reiškinys atskleidžia nuostabią gamtos ištvermę. Net esant nuodingoms sąlygoms, gyvybė randa kelią.
Tyrimų rezultatai
Frankfurto mokslininkų komanda, vadovaujama Andrejaus Vedenino, ištyrė Liubeko įlanką. Naudodami nuotoliniu būdu valdomą aparatą jie aptiko dešimtis „V1“ bombų galvučių. Kameros užfiksavo įspūdingą vaizdą, tai ant kiekvieno kvadratinio metro suskaičiuota vidutiniškai daugiau kaip 43 tūkst. gyvūnų.
Palyginimui, aplinkinėje minkštoje dugno aplinkoje gyvena tik apie 8 tūkst. organizmų kvadratiniame metre. Šiuose netikėtuose „dirbtiniuose rifuose“ aptikti aštuonių rūšių gyvūnai, tai penki bestuburiai ir trys žuvų rūšys. Tai parodo, kad plieniniai paviršiai gali suteikti tinkamą pagrindą gyvybei, kurio paprastai trūksta smėlingame Baltijos dugne.
Mokslininkai taip pat išmatavo vandens sudėtį prie sprogmenų. Paaiškėjo, kad čia esančio trinitrotolueno koncentracija siekia 2,73 mg/l, tai ribą, pavojingą daugeliui vandens organizmų. Nepaisant to, gyvūnai čia ne tik išgyvena, bet ir veisiasi itin gausiai.
Gyvybės ir grėsmės pusiausvyra
Šis atradimas paaiškina, kodėl, nepaisant cheminių nuodų, gamta rado būdą išnaudoti karo palikimą. Gyvūnams svarbiausia ne sterilios sąlygos, o tvirtas paviršius, prie kurio galima prisitvirtinti. Koroduojantys metaliniai korpusai tapo savotišku pamatu, pakeitusiu akmenis ar uolas, kurių trūksta šiame regione.
Tačiau šis ekosistemos stebuklas yra ir grėsmės šaltinis. Kiekvienais metais sprogmenys vis labiau skleidžia toksinus, kurie per vandenį ir nuosėdas patenka į maisto grandinę. Nors gamta demonstruoja nuostabų prisitaikymą, ji negali neutralizuoti šio pavojaus.
Ekspertai pabrėžia, kad tik žmogus gali prisiimti atsakomybę už šio paveldėto užterštumo likvidavimą. Kitaip gyvybės oazės, kurios šiandien žavi tyrėjus, ateityje gali tapti nuodingais spąstais visai Baltijos ekosistemai.
