Naujas milžiniškas tyrimas, kuriame buvo analizuota daugiau nei 1,2 mln. žmonių genetinė informacija, atskleidė per tuziną iki šiol nežinomų genų sričių, susijusių su disleksija. Tyrimą atliko Edinburgo universiteto mokslininkų grupė, vadovaujama genetikos specialistės Hayley Mountford.
Tai kol kas didžiausias genetinis disleksijos tyrimas, suteikiantis naujų įžvalgų apie šį reiškinį. Disleksija, tai smegenų vystymosi skirtumas, galintis apsunkinti kasdienį gyvenimą, ypač skaitymo ar rašymo užduotis.
Ne visi žmonės su disleksija susiduria tik su šiais sunkumais, kai kuriems labiau pasireiškia problemos su gramatika, rašyba ar žodinių nurodymų supratimu. Vis dėlto disleksija neretai turi ir privalumų, tai ji gali būti susijusi su didesniu kūrybiškumu ne žodine forma.
Ankstesni dvynių tyrimai rodė, kad genetika daro stiprią įtaką disleksijos išsivystymui. Dabartinis tyrimas siekė nustatyti konkrečias genetines sąsajas ir padėti suprasti, kokie biologiniai mechanizmai slypi už šios būklės.
Genetinės atradimų gairės
Atlikta genomo analizė atskleidė net 80 sričių, susijusių su disleksija. Iš jų 36 nebuvo siejamos su šia būkle anksčiau, o 13 genų sričių buvo visiškai naujos mokslo pasauliui. Daugelis jų dalyvauja ankstyvame smegenų vystymesi, kas leidžia daryti išvadą, jog disleksijos kilmė susijusi su itin ankstyvais raidos etapais.
Kai kurie atrasti genai pasitaiko ir kitose būklėse, pavyzdžiui, dėmesio deficito ir hiperaktyvumo sutrikimas (ADHD), kuri dažnai pasireiškia kartu su disleksija. Tai rodo, kad skirtingi neurovystymosi sutrikimai gali turėti bendrą genetinį pagrindą. Tokie atradimai padeda geriau suprasti, kodėl šios būklės kartais susijusios tarpusavyje.
Tyrimo metu nustatyti genetiniai ryšiai taip pat siejasi su lėtinio skausmo patirtimis. Nors mechanizmas dar nėra iki galo išaiškintas, ši sąsaja leidžia manyti, kad neurovystymosi savitumai gali turėti bendrą biologinį ryšį su skausmo pojūčiais.
Ką tai reiškia ateičiai?
Šie nauji atradimai suteikia galimybę pradėti giliau nagrinėti, kaip genetika formuoja disleksijos išraiškas. Jie padeda suprasti, kad ši būklė nėra vien tik kalbos ar rašymo sunkumai, o sudėtingas smegenų vystymosi procesas, turintis daugybę sąsajų su kitomis savybėmis ir sutrikimais.
Žinojimas apie genetinį pagrindą gali paskatinti kurti tikslesnius mokymosi metodus ir pagalbos priemones. Tai taip pat gali mažinti stigmą, nes disleksija tampa aiškiau suprantama kaip biologinės įvairovės dalis, o ne vien individualus trūkumas.
Tokie tyrimai atveria kelią ne tik mokslo pažangai, bet ir praktinei naudai, tai padeda sukurti geresnes sąlygas mokyklose, darbe bei visuomenėje, kurioje kiekvienas žmogus galėtų išnaudoti savo stiprybes nepaisant genetiškai nulemtų iššūkių.
