Laikas nesustabdomai bėga, tačiau kai kurie žmonės sugeba jį bent trumpam apgauti. ilgaamžiai, sulaukiantys 110 metų ir daugiau, tampa tikru mokslininkų tyrimų objektu. Viena iš jų yra Maria Branyas, gyvenusi iki 117 metų ir tapusi ilgiausiai gyvenusia pasaulio moterimi.
Jos atvejis atskleidė intriguojančių užuominų, kaip genetika gali prisidėti prie ilgo ir sveiko gyvenimo. Mokslininkai nustatė, kad M. Branyas turėjo nepaprastai jauną genomą, lyginant su jos tikruoju amžiumi.
Ji išsiskyrė retomis genetinėmis variacijomis, susijusiomis su ilgaamžiškumu, stipresne imunine sistema bei sveikesne širdimi ir smegenimis. Toks genetinis „užtaisas“ galėjo padėti jai išsaugoti gerą sveikatą net praėjus keliems dešimtmečiams po įprastos gyvenimo trukmės ribos.
Šie atradimai leido tyrėjams iš Ispanijos pareikšti, kad Branyas paveldėta genetinė struktūra siūlo naują požiūrį į žmogaus senėjimo biologiją. Tai atveria kelią naujiems sveiko senėjimo biomarkeriams bei galimoms strategijoms, kurios ateityje galėtų padidinti gyvenimo trukmę.
Genetika ir gyvenimo būdas
Analizė parodė, kad M. Branyas organizmas veikė taip, tarsi jai būtų buvę gerokai mažiau metų. Ji pasižymėjo stipria širdies ir kraujagyslių sistema, itin žemu uždegiminių procesų lygiu bei geru cholesterolio balansu, tai itin mažais „blogojo“ cholesterolio rodikliais ir aukštais „gerojo“ rodikliais.
Jos imuninė sistema ir žarnyno mikrobiomas taip pat buvo panašūs į daug jaunesnių žmonių. Šie faktoriai kartu su tinkama mityba, aktyviu socialiniu bei fiziniu gyvenimu sudarė palankias sąlygas ilgai išlikti sveikai. Nors daug kalbama apie Viduržemio jūros dietos naudą, mokslininkai pabrėžia, kad ypatingą vaidmenį visgi atliko genetika.
Įdomu tai, kad ilgaamžė turėjo itin stipriai sutrumpėjusius telomerus, tai chromosomų galinius „dangtelius“. Paprastai trumpi telomerai siejami su didesne ligų ir mirties rizika, tačiau jos atveju šis reiškinys galėjo tapti apsauga nuo vėžio, nes sutrumpėję ląstelių gyvenimo ciklai galėjo neleisti navikams plisti.
Ką tai reiškia ateičiai?
Žinoma, vieno žmogaus tyrimas negali pateikti galutinių atsakymų, tačiau tokie atvejai yra neįkainojami. M. Branyas suteikė galimybę mokslui pažvelgti į išskirtinį ilgaamžiškumo kelią ir palyginti jį su kitų žmonių gyvenimo trukme. Panašūs tyrimai rodo, kad itin ilgai gyvenantys asmenys turi unikalių biologinių ypatybių, kurios leidžia atsparesniems ligoms.
Šiandien pasaulyje daugėja šimtamečių, tačiau tik vienas iš dešimties sulaukia 110 metų. Todėl tokios asmenybės kaip M. Branyas yra itin retos ir vertingos mokslui. Jos gyvenimas rodo, kad ilgaamžiškumą lemia ne vien aplinka ar gyvenimo būdas, bet ir sudėtingas genetinių bei biologinių veiksnių derinys.
Ši istorija įrodo, jog senatvė nebūtinai turi reikšti prastą sveikatą. Net ir itin garbingame amžiuje galima išsaugoti gyvybingumą, o M. Branyas pavyzdys suteikia vilčių, kad ateityje žmogus atras dar daugiau būdų, kaip prailginti gyvenimą ir pagerinti jo kokybę.
