Nors Saturnas stebimas jau šimtmečius, jis vis dar geba nustebinti net patyrusius astronomus. Naujausios „Jameso Webbo“ kosminio teleskopo observacijos atskleidė reiškinius, kurių dar niekada nebuvo matyta mūsų Saulės sistemoje. Paaiškėjo, kad šeštoji planeta nuo Saulės yra kur kas sudėtingesnė, nei manyta iki šiol.
Per dešimties valandų stebėjimus teleskopo instrumentai aptiko du visiškai naujus darinius viršutinėse Saturno atmosferos sluoksniuose. Tai neįprastos struktūros, kurios neprilygsta niekam, kas žinoma iš kitų planetų. Šis atradimas verčia mokslininkus peržiūrėti senas teorijas apie dujinių milžinų atmosferą.
Astronomai pabrėžia, kad tokie duomenys yra tik pradžia. Jie gali pakeisti mūsų supratimą apie tai, kaip veikia planetų atmosferos, kaip formuojasi audros ir kaip sąveikauja magnetosfera bei jonosfera.
Keisti „karoliukai“ ir netikėta žvaigždės forma
Vienas iš netikėčiausių atradimų yra tamsių ovalių darinių virtinė, pakibusi apie 1 100 kilometrų aukštyje virš Saturno paviršiaus. Šie „karoliukai“ susitelkę šiaurinėje platumoje, toliau nuo ryškiausių pašvaisčių zonų. Kol kas jų kilmė neaiški, bet manoma, kad tai gali būti sudėtingų termosferos procesų ir atmosferos vėjų rezultatas.
Dar labiau stebina atradimas stratosferoje, maždaug 500 kilometrų žemiau. Čia užfiksuota netaisyklinga struktūra, primenanti žvaigždę, bet turinti tik keturias vietoje šešių „šakų“. Tokia akivaizdi asimetrija yra retenybė gamtoje ir gali liudyti iki šiol nežinomus fizikos procesus.
Mokslininkai pripažįsta, kad negali paaiškinti, kaip ši forma susidarė. Tačiau jie pabrėžia, kad tai gali būti raktas į naujų atmosferos reiškinių supratimą.
Sąsaja su šešiakampiu sūkuriu
Atradimas tapo įmanomas dėl itin jautraus teleskopo spektrografo, veikiančio artimojoje infraraudonojoje srityje. Tai pirmas kartas, kai Saturno viršutinė atmosfera buvo stebima tokiu tikslumu. Instrumentai leido analizuoti vandenilio ir metano pasiskirstymą, nepasiekiamą Žemės teleskopams.
Viena hipotezė teigia, kad naujos struktūros gali būti susijusios su garsiuoju šešiakampiu sūkuriu, esančiu Saturno šiauriniame ašigalyje. Šis milžiniškas audros darinys, kurio skersmuo apie 29 tūkst. kilometrų, stebimas nuo 1980 metų, bet jo kilmė lieka paslaptis. Įdomu, kad dalis tamsių „karoliukų“ sutampa su stipriausia žvaigždės „šaka“ stratosferoje.
Tokie sutapimai leidžia manyti, jog egzistuoja sudėtinga sąveika tarp planetos magnetosferos ir jos greitai besisukančios atmosferos. Tai gali padėti paaiškinti, kaip generuojamos ir palaikomos Saturno pašvaistės.
Laiko iššūkis
Tyrėjai skuba rinkti naujus duomenis, nes stebėjimai atlikti vos pusmetį iki Saturno lygiadienio. Sezoniniai pokyčiai gali iš esmės pakeisti matomas struktūras arba net jas panaikinti. Šiuo metu planuojamos papildomos sesijos, kad būtų sukaupta kuo daugiau informacijos.
Surinkti duomenys taps viešai prieinami tik 2025 metų lapkritį, todėl analizė dar tęsis ilgai. Tačiau jau dabar aišku, kad Saturnas slepia daugiau paslapčių, nei įsivaizdavome.
Šis atradimas primena, jog kiekviena nauja technologija ne tik pateikia atsakymus, bet ir iškelia dar daugiau klausimų. Būtent ši nuolatinė nežinomybė skatina mokslą judėti pirmyn ir parodo, kad mūsų Saulės sistema vis dar kupina staigmenų.
