„Meksikos įlankos“ pakrantėse pastarosiomis savaitėmis užfiksuotas neįprastas reiškinys, tai masiškai pasirodė gigantiškos vandens būtybės „Drymonema larsoni“. Tai vieni didžiausių gyvūnų, gyvenančių vandenynuose. Jie gali sverti iki 20 kilogramų, o jų čiuopikliai nusidriekia dešimtimis metrų. Įskaičiavus visą ilgį, šie padarai gali prilygti net banginiams.
Mokslininkai spėja, kad šie milžinai pasirodė dėl maisto, tai jų mėgstamiausios aukos yra kitos „medūzos“, ypač iš „Aurelia“ genties. Būtent tada, kai šių organizmų skaičius priekrantėse išauga, prasideda „rožinių medūzų žydėjimas“, tai masinis „Drymonema larsoni“ atsiradimas netoli paplūdimių.
Šis reiškinys kelia didelį susidomėjimą, nes iki šiol apie šį gyvūną žinota labai mažai. Jį 2010 metais aprašė mokslininkas Ronas Larsonas, o gausesnės populiacijos buvo pastebėtos vos kelis kartus.
Milžinų ypatybės
Šie padarai dažnai vadinamos „medūzomis“, tačiau tai nėra visiškai tikslu. „Medūza“ yra tik viena gyvenimo ciklo forma, kai gyvūnas plūduriuoja laisvai vandenyje. Kita stadija yra „polipas“, prisitvirtinantis prie dugno. Kai kurioms rūšims polipo stadijos apskritai nebūna.
„Drymonema larsoni“ išsiskiria savo dydžiu. Vieno tokio organizmo čiuopikliai gali nusidriekti daugiau nei 20 metrų, o svoris siekia per 20 kilogramų. Palyginimui, tai panašu į mažesnio banginio dydį.
„Teksaso“ pakrantėse neseniai rasta apie dešimt šių milžinų. Vienas „Port Aransas“ vietovėje pastebėtas net apsivijęs kitą „medūzą“, savo mėgstamą grobį. Tai patvirtina, kad jie seka paskui gausias smulkių rūšių kolonijas.
Kodėl jie pasirodo dabar?
Mokslininkai svarsto kelias priežastis, kodėl „Drymonema larsoni“ masiškai iškyla prie krantų. Viena iš hipotezių yra klimato kaita ir šylančios vandenyno srovės. Taip pat galimas poveikis dėl taršos ar kitų ekologinių pokyčių.
Pirmą kartą toks reiškinys užfiksuotas dar 2000 metais „Meksikos įlankoje“. Tada pavyko detaliai ištirti ir apibūdinti šią iki tol mažai žinomą rūšį. Nors iš pradžių manyta, kad tai invazinis organizmas, dabar aišku, jog jis natūraliai paplitęs „Atlanto vandenyne“, nuo JAV krantų iki „Viduržemio jūros“ ir net Afrikos pakrančių.
Nors šie gyvūnai atrodo bauginančiai, žmonėms jie nėra pavojingi. Čiuopikliuose esantys nuodai gali sukelti skausmą, bet jis nėra stiprus. Kur kas labiau neramina poveikis ekosistemoms, tai masiškai plisdami jie sunaudoja didžiulius kiekius kitų „medūzų“.
Trumpalaikiai pakrantės milžinai
Į krantą išmesti „Drymonema larsoni“ ilgai neišsilaiko. Be vandens ir veikiami saulės jie greitai netenka masės, susitraukia ir tarsi išnyksta akyse. Tai reiškia, kad mokslininkai turi labai nedaug laiko juos tirti.
Vis dėlto tokie atsitikimai primena, kiek daug paslapčių slepia jūrų gelmės. Ar tai natūrali populiacijos dinamika, ar ženklas, kad vandenynai sparčiai keičiasi, dar neaišku. Viena aišku, tai net ir šiandien, XXI amžiuje, gamta vis dar geba mus nustebinti tokiais neįprastais ir paslaptingais padarais.
