Mokslininkai vis dar bando suprasti vieną iš paslaptingiausių žmogaus proto reiškinių tai yra autobiografinę hipermneziją. Tai nepaprasta gebėjimo forma, kai žmogus gali neįtikėtinai tiksliai ir ryškiai atkurti savo gyvenimo įvykius, net susiedamas juos su konkrečiomis kalendorinėmis datomis.
Tokiais atvejais atmintis tampa tarsi gyvas archyvas, leidžiantis žmogui „keliauti“ tiek į praeitį, tiek į ateitį. Naujausi tyrimai, paskelbti 2025 m. rugpjūčio 20 d. žurnale „Nature“, aprašo mergaitės slapyvardžiu TL atvejį.
Ji geba valdyti savo atsiminimus su stulbinančiu tikslumu, naudodama vadinamąją „atminties rūmų“ techniką. Tai atskleidžia, kad šis retas fenomenas gali būti ne tik našta, bet ir įrankis, leidžiantis sąmoningai tvarkyti ir naudoti prisiminimus.
Autobiografinė atmintis yra itin svarbi mūsų tapatybei, nes ji kuria asmeninį gyvenimo pasakojimą. Be jos nebūtų nei nuoseklios savivokos, nei gebėjimo planuoti ateitį. Todėl tokie atvejai, kaip TL istorija, tampa unikaliu langeliu į žmogaus sąmonės veikimą.
Atmintis kaip rūmai
Skirtingai nuo daugumos žmonių, kuriems prisiminimai laikui bėgant blunka ar išsikraipo, TL juos išsaugo neįtikėtinai gyvai. Ji skiria dvi atminties rūšis, tai „juodąją atmintį“, kurioje saugoma mokykloje įgyta faktinė informacija, ir asmeninius prisiminimus, kurie sudėlioti į simbolinius kambarius.
Svarbiausia vieta jos sąmonėje yra „baltoji patalpa“ su segtuvais, kuriuose chronologiškai sudėti epizodai iš šeimos gyvenimo, kelionių ar draugų apsilankymų. Traumuojančius įvykius ji uždaro į „skrynias“ ar specialius kambarius, tokius kaip „ledyno“ patalpa, skirta pykčiui malšinti, ar „karo“ kambarys, atsiradęs tada, kai tėvas išvyko į armiją.
Tokie vaizdiniai padeda jai ne tik prisiminti, bet ir valdyti emocijas. Šis gebėjimas suteikia unikalią galimybę tyrėjams pamatyti, kaip sąmonė gali struktūruoti patirtį erdviniais ir simboliniais vaizdiniais.
Tyrimai ir atradimai
Mokslininkai Valentina La Cortes ir Laurentas Cohenas atliko TL atminties vertinimą naudodami specialius testus, tokius kaip „“TEMPau“ ir „TEEAM“. Jie parodė, kad mergina geba atkurti praeities epizodus su neįtikėtinu intensyvumu, kartais kaip stebėtoja, o kartais kaip pagrindinė veikėja. Ji taip pat pateikia itin detalius įsivaizduojamų ateities įvykių aprašymus, kas patvirtina, kad kelionės laiku į priekį ir atgal remiasi tais pačiais mechanizmais.
Šie tyrimai rodo, kad autobiografinė hipermnezija glaudžiai susijusi su pojūčių informacija, tai yra kvapais, garsais, vaizdais. Tai dar labiau pabrėžia, kaip mūsų atmintis nėra vien faktų sandėlis, bet gyva, juslinė patirtis.
Įdomu tai, kad TL šeimoje pasitaiko sinestezija, tai yra neurologinis reiškinys, kai skirtingi pojūčiai persidengia, pavyzdžiui, girdimi spalvų tonai ar matomi garsai. Nors pati mergina sinestetė nėra, tyrėjai neatmeta ryšio tarp šių dviejų neįprastų smegenų veiklos formų.
Ką dar reikia išsiaiškinti?
Iki šiol žinoma tik apie kelis dešimtis dokumentuotų hipermnezijos atvejų, todėl bendras vaizdas dar labai ribotas. Neaišku, kaip šis reiškinys kinta su amžiumi, ar žmonės gali išmokti valdyti prisiminimų gausą, ar ji ilgainiui tampa našta. Taip pat nėra rasta aiškių smegenų struktūrinių skirtumų, kurie paaiškintų fenomeną.
Vis dėlto šie tyrimai suteikia naujų galimybių geriau suprasti atminties veikimą. Jie gali padėti ne tik atskleisti žmogaus sąmonės paslaptis, bet ir pasiūlyti naujų kelių gydant neurologinius sutrikimus, tokius kaip amnezija ar potrauminiai prisiminimai.
Kaip teigia V. Corte, prieš mokslininkus atsiveria dar daug klausimų. Ar įmanoma apibendrinti šiuos retus atvejus? Ar tokia atmintis gali būti sąmoningai ištreniruota? Atsakymai dar laukia, tačiau jau dabar aišku, kad autobiografinė hipermnezija yra viena iš paslaptingiausių žmogaus proto galimybių, suteikianti unikalią galimybę „keliauti laiku“ per savo gyvenimą.
