Mėnulis ilgą laiką buvo laikomas dangaus kūnu be magnetinio lauko. Vis dėlto astronautų „Apollo“ misijų pargabentos uolienos parodė, kad kai kurios jų vietos yra stipriai įmagnetintos. Tai sukėlė klausimą, kaip gali egzistuoti tokios anomalijos, jei šiuo metu Mėnulis magnetinio lauko neturi.
Ypač daug paslapčių glūdi nematomoje, iš Žemės nematomoje Mėnulio pusėje. Ten fiksuojamos galingiausios magnetinės anomalijos, kurių nepaaiškina vien silpnas senovinis vidinis laukas. Ši mįslė ilgai glumino mokslininkus.
Masačusetso technologijos instituto tyrėjai pasiūlė naują hipotezę. Jų simuliacijos rodo, kad asteroidų smūgiai galėjo trumpam sustiprinti silpną vidinį lauką ir palikti įrašą uolienose. Tai paaiškintų paslaptingą magnetizmą, išlikusį iki šių dienų.
Senovinio lauko kilmė
Skaičiavimai rodo, kad Mėnulis galėjo turėti labai silpną magnetinį lauką, tai apie vieną mikroteslą, penkiasdešimt kartų silpnesnį nei Žemėje. Jis galėjo būti senovinio dinamo branduolyje rezultatas. Tačiau tokia jėga nėra pakankama paaiškinti uolienų, kurios rodo daug stipresnį įmagnetinimą.
Ankstesnės teorijos bandė paaiškinti šį reiškinį tik Saulės vėjo poveikiu, bet simuliacijos parodė, jog toks mechanizmas yra per silpnas. Todėl mokslininkai pradėjo ieškoti papildomo faktoriaus, kuris galėjo trumpam sustiprinti lauką.
Naujos simuliacijos atskleidė scenarijų, kai galingas asteroido smūgis sukūrė plazmos debesį. Dalį medžiagos šis smūgis išmetė į kosmosą, o dalis susitelkė priešingoje pusėje. Ten plazma suspaudė jau egzistavusį lauką ir jį sustiprino.
Procesas truko tik apie keturiasdešimt minučių, bet buvo pakankamas, kad elektronai kristaluose išsilygiuotų pagal naują kryptį. Tuo pat metu seisminės bangos, sklisdamos per visą Mėnulį, susitiko priešingoje pusėje ir dar labiau sustiprino efektą. Taip susiformavo sritys, kuriose uolienos įgavo neįprastą magnetizmą.
Netikėtas įrašas uolienose
Mokslininkai šį reiškinį lygina su plonų magnetukų barstymu lauke, tai visi jie, nusileisdami, išsirikiuoja viena kryptimi. Lygiai taip pat Mėnulio kristalai užfiksavo laikiną magnetinio lauko sustiprėjimą.
Šis paaiškinimas dera su pastebėjimu, kad stipriausios anomalijos yra pietinėje Mėnulio pusėje, priešingoje Imbriumo baseinui. Ten įvykęs smūgis galėjo būti vienas iš lemtingų įvykių, sukūrusių neįprastą magnetizmą.
Vis dėlto ne visos anomalijos telpa į šį modelį. Kai kurios sritys neatitinka smūgių vietų, todėl gali veikti ir papildomi procesai. Tai galėtų būti branduolio aušinimosi istorija ar sudėtinga sąveika su Saulės vėju.
Būsimos misijos, tokios kaip NASA „Artemis“, planuoja tyrinėti pietinės Mėnulio pusės uolienas. Šie tyrimai galėtų patvirtinti arba paneigti naująją hipotezę. Jie leis geriau suprasti, ar Mėnulio magnetizmas buvo atsitiktinis reiškinys, ar sudėtingų procesų sąveika.
Mėnulio paslaptys laukia atsakymų
Šiandien jau galima manyti, kad Mėnulio magnetizmas buvo sukurtas ne vieno, o kelių procesų sąveikos. Silpnas vidinis laukas ir galingi asteroidų smūgiai kartu galėjo palikti ilgalaikį pėdsaką. Tai rodo, kad mūsų palydovas turėjo kur kas dinamiškesnę praeitį, nei buvo manyta anksčiau.
Tik išsamūs tyrimai ateityje parodys, kiek tiesos yra naujojoje teorijoje. Mėnulio uolienos gali atskleisti ne tik savo istoriją, bet ir padėti suprasti platesnius Saulės sistemos raidos dėsnius.
