Artėjant rugsėjo 1-ajai, visų dėmesys neišvengiamai krypsta į vaikų paruošimą mokyklai. Tačiau šis laikotarpis – tai ne tik naujų kuprinių, sąsiuvinių ar uniformų pirkimo metas.
Kaip pabrėžia su šeimomis dirbanti socialinė darbuotoja, atvejo vadybininkė, Profesinių kompetencijų tobulinimo centro ekspertė Rita Trečiakauskienė, socialinio darbo praktikoje svarbiausia – matyti vaiką ne per daiktų, o per santykių ir aplinkos prizmę. Ji kviečia žvelgti giliau: fokusuotis ne į „moksleivio kuprinės“ kainą, o į šeimos stiprinimą, bendruomenės jautrumą ir emocinę vaiko gerovę.
Atvejo vadybininkas – tai socialinių paslaugų specialistas, kuris koordinuoja pagalbos procesą šeimai, padėdamas spręsti įvairias socialines, emocines ar praktines problemas, kad būtų pasiektas ilgalaikis gerovės tikslas. Rita pabrėžia, kad atvejo vadyba neapsiriboja tik „socialinę riziką patiriančiomis“ šeimomis.
Ji siūlo atsisakyti šio siauro termino, nes socialinio darbuotojo pagalbos gali prireikti bet kuriai šeimai. Kiekviena šeima gali išgyventi iššūkių laikotarpį, kurį gali būti sunku įveikti savarankiškai.
„Tai ir finansiniai sunkumai, ir emocinės krizės, ir santykių problemos, ir netgi nuovargis nuo vaikų auginimo. Pavyzdžiui, vaikui gali trukti motyvacijos ir jis nustoja lankyti mokyklą. Tėvai negali perkalbėti vaiko, neranda argumentų. Tokiu atveju jie gali kreiptis pagalbos į socialinės srities darbuotoją. Mes dirbame su įvairiomis šeimomis, kurios išgyvena sudėtingus laikotarpius“, – teigia R. Trečiakauskienė.
Pasiruošimas mokyklai – daugiau nei apsipirkimas
Pasak atvejo vadybininkės, artėjant mokslo metų pradžiai tėvai tradiciškai daug dėmesio skiria daiktų pirkimui. Ir tai kai kurioms šeimoms kelia stresą, nes nurėžia nemažai šeimos biudžeto. Papildomą spaudimą sukuria įkyrios prekybos centrų reklamos, noras neatsilikti nuo kaimynų ar kitų klasės tėvų.
Ritos nuomone, jei šeima susiduria su finansinėmis problemomis, galima rasti kišenei draugišką sprendimą: nepirkti pačių brangiausių ar naujausių daiktų, dalintis, įsigyti iš antrų rankų parduotuvių, ir taip išsiversti išleidžiant mažesnes sumas.
Ekspertė sako pastebinti, kad auga bendruomenės parama: mokytojai, tėvų bendruomenės, organizacijos įsitraukia ir vis dažniau padeda finansiškai sunkiau besiverčiančioms šeimoms, pavyzdžiui, dalijasi daiktais, renka lėšas. Tai rodo, kad visuomenė tampa jautresne, o solidarumo jausmas stiprėja.
„Jei šeima patiria sunkumų ruošiant vaiką mokyklai, ji gali tikėtis ir valstybės pagalbos, pavyzdžiui, mokyklinių reikmenų įsigijimui. Tėvai gali kreiptis į savo savivaldybės išmokų skyrių dėl finansinės paramos. Socialinis darbuotojas gali padėti šeimai, su kuria jis dirba, ne tik kreiptis dėl paramos, bet ir planuoti biudžetą, lydėti apsiperkant“, – teigia R. Trečiakauskienė.
Emociniai iššūkiai – ne mažiau svarbūs
Finansinė parama mokykliniams reikmenims įsigyti yra, žinoma, svarbi; vis dėlto Rita pabrėžia, kad tai tik viena iš pasiruošimo mokyklai dalių. Ne mažiau svarbu namuose įrengti vaikui mokymosi erdvę, kurioje jis galėtų netrukdomas pabūti. Be to, reikia nepamiršti ir suplanuoti vaiko popamokinę veiklą, surasti būrelius. Jei šeimai tenka taupyti, galima pasinaudoti dienos centrų paslaugomis, kurios nekainuoja. Tokiame centre vaikai yra užimti ir turiningai praleidžia laisvalaikį, gauna galimybę įsilieti į neformaliojo švietimo procesą, socializuotis, atrasti pomėgių, bei naujų patirčių.
Socialinio darbo ekspertė teigia, kad išleidžiant bet kokio amžiaus vaiką į mokyklą, be galo svarbu jį palaikyti emociškai. Ar jūsų vaikas saugiai jausis mokykloje, priklauso ir nuo to, kiek palaikymo jis gauna namuose iš artimiausių žmonių. Tad pasiruošimas mokyklai prasideda daug anksčiau nei mokslo metų mugės.
„Saugi, palaikanti aplinka, kur vaikas jaučiasi išklausytas ir suprastas, yra esminė. Tai padeda jam atsispirti rizikingoms pagundoms, įveikti mokyklos iššūkius ir kurti sveikus santykius su bendraamžiais. Ne visada tėvų turimi įgūdžiai leidžia sukurti tokią aplinką. Jei turimų įgūdžių nepakanka artimam ir šiltam santykiui sukurti, atrasti tinkamų sprendimų gali padėti socialinis darbuotojas“, – teigia su šeimomis dirbanti specialistė.
Socialiniai darbuotojai gali konsultuoti, jie taip pat gali organizuoti kitų specialistų, pavyzdžiui, psichologų, konsultacijas, tėvystės grupes, kuriose padeda tėvams geriau suprasti ir palaikyti savo vaikus, įveikti tėvystės keliamus iššūkius.
Dar viena svarbi tema – įtraukusis ugdymas. Kai mokyklose mokosi vaikai su individualiais poreikiais, kyla iššūkių ne tik jiems, bet ir jų klasės draugams bei tėvams. Būna, kad tėvai nenori, kad jų vaikas mokytųsi vienoje klasėje su vaikais, turinčiais negalią ar elgesio sutrikimų. Tokiu atveju reikia ieškoti prieigos kelių, siekiant sukurti palankią terpę sklandžiam ugdymo procesui, pasitelkiant visą mokyklos bendruomenę.
„Visuomenė – tai spalvingas paveikslas, kuriame kiekviena spalva suteikia gyvybės ir praturtina. Neretai mums trūksta drąsos priimti įvairovę, nebijoti jos ir padėti vaikams ją suprasti“, – sako ji.
Problema – tėvų įtraukimas
Šiandienos mokykla patiria daug iššūkių, kurių viena – kaip į mokyklos gyvenimą labiau įtraukti tėvus. Nors gyvename „perdegimo visuomenėje“, kai nuolat skubantys tėvai linkę perduoti vis daugiau vaikų auklėjimo atsakomybės mokyklai, tačiau yra ir pozityvių pavyzdžių. Būtent į atsakingos tėvystės pavyzdžius siūlo orientuotis atvejo vadybininkė.
„Kiekvienas iš mūsų, suaugusiųjų, galime būti jautriais, savo namuose nedrausti lankytis vaikams, kurie savo šeimose nesulaukia pakankamo palaikymo, išklausyti juos ir tapti jiems teigiamu pavyzdžiu, autoritetu, įkvėpėju. Kiekvieno mūsų emocinis palaikymas gali būti neįkainojamas ne tik mūsų vaikams, bet ir jų bendraamžiams. Galbūt jūsų pagalba padės jaunam žmogui pasijausti vertingu ir išgirstu?“, – pasakoja R. Trečiakauskienė.
Ji teigia savo praktikoje matanti pokyčių – visuomenė pamažu įsitraukia, noriai dalija ir priima pagalbą. Bendrauti, tartis su socialiniu darbuotoju jau nebėra stigma. Nors dažnai pagalbos šeimos sulaukia po institucijų pranešimų, Rita ragina kreiptis aktyviai ir patiems. Pagalba yra nemokama, ją teikia socialinių paslaugų centrai ir nevyriausybinės organizacijos. Sprendžiant vaikų užimtumo ir socializacijos klausimus, galima kreiptis į dienos centrus, atviras jaunimo erdves. Galimybių yra daug, reikia tik paieškoti.
Sėkmės samprata – ne tik pažymiai
Socialinė darbuotoja atkreipia dėmesį į tai, kad mūsų viešoje erdvėje per daug dėmesio skiriama vaikų akademiniams pasiekimams. Nuskambančios „balų priedų“ istorijos tik stiprina užburtą ratą, kai viskas suvedama į pažymius. Tačiau, anot jos, geri pažymiai nėra vaiko sėkmingo pasiruošimo gyvenimui garantas. Vaikas jausis sėkmingu, kai pažins ir atras savo stiprybes, jausis saugus ir suprastas, mokės priimti pokyčius, adekvačius sprendimus ir išmoks mokytis visą gyvenimą.
„Vaikystė – laikotarpis, kai tėvų įtaka yra didžiausia. Tačiau nepamirškime, kad šis tėvų įtakos „langas“ labai greitai praeina. Sąmoninga tėvystė, besąlyginė meilė ir vaikui skirtas laikas – tai investicija į jo ateitį ir jūsų santykius, kurie truks visą gyvenimą. Todėl ruošiantis mokslo metams svarbiausia – ne sąsiuvinių skaičius, o santykiai su vaiku. Tik stiprindami ryšį, kurdami saugią aplinką ir bendradarbiaudami galime padėti vaikui augti stipriu, laimingu ir sėkmingu žmogumi“, – įsitikinusi Rita.
