Žvelgiant į Mėnulį mūsų naktiniame danguje, pilnatis atrodo pažįstama ir kas mėnesį pasikartojanti. Žmonės nuo seniausių laikų siejo šį reiškinį su įvairiomis tradicijomis, kalendoriumi bei net paslaptingomis legendomis.
Tačiau ar kada susimąstėte, kaip pilnatis galėtų atrodyti, jei stovėtume ne Žemėje, o kitoje Saulės sistemos planetoje? Skirtingos atmosferos, atstumas iki palydovų ir Saulės, taip pat unikalūs fiziniai procesai kiekvienoje planetoje keistų šį reiškinį taip, kad jis galėtų būti sunkiai atpažįstamas.
Kai kurios planetos turi daugiau nei vieną palydovą, todėl jų danguje pilnatis nebūtų vienintelė ir išskirtinė. Pavyzdžiui, Jupiterio ar Saturno sistemoje išvystume ne vieną šviesų diską, o kelias pilnatis vienu metu, o jų šviesa atsispindėtų nuo storų debesų sluoksnių.
Tuo tarpu planetos be atmosferos, kaip Merkurijus, parodytų savo pilnatį ryškiai ir kontrastingai, tačiau be jokių šviesos lūžių ar spalvinių atspalvių, kuriuos esame įpratę matyti Žemėje.
Norint suprasti, kaip pilnatis atrodytų kitose planetose, reikia pažvelgti į jų specifines sąlygas – atmosferos sudėtį, debesuotumą, palydovų dydį bei paviršiaus atspindžio ypatybes. Kiekviena vieta Saulės sistemoje galėtų pasiūlyti savitą ir netikėtą „naktinį spektaklį“.
Merkurijus – pilnatis be spalvų
Merkurijus neturi tankios atmosferos, todėl jo paviršiuje dangus visada juodas, net ir dienos metu. Jei ši planeta turėtų palydovą, jo pilnatis atrodytų nepaprastai ryški ir aiški, be jokių šviesos sklaidymosi efektų.
Tokia pilnatis būtų panaši į Mėnulio vaizdą, kurį mato astronautai kosmose, be atmosferos šydo, be mirgėjimo, be spalvų perėjimų. Tačiau realybėje Merkurijus yra be palydovų, tad „pilnaties“ reiškinio ten nepamatytume.
Venera – pilnatis už tiršto debesų sluoksnio
Veneros atmosfera tokia tanki ir užteršta sieros rūgšties debesimis, kad net jei joje būtų Mėnuliui prilygstantis palydovas, jo pilnaties nematytume plika akimi. Šviesa būtų visiškai išsklaidoma debesyse, o paviršiuje nuolat tvyro oranžinė prieblanda.
Net esant ryškiausiam pilnaties momentui, ji greičiausiai pasirodytų tik kaip silpnas šviesos blyksnis danguje ir tai tik tuo atveju, jei stebėtume iš aukštesnių atmosferos sluoksnių.
Marsas – dviguba pilnatis
Marsas turi du nedidelius palydovus – Fobą ir Deimą. Nei vienas jų nėra pakankamai didelis, kad pilnatis būtų įspūdinga kaip mūsų Mėnulis, tačiau jie sukuria kitokį reginį.
Fobo pilnatis būtų ryškiausia ir truktų neilgai, nes jis labai greitai juda danguje – pilnatis galėtų „pereiti“ per dangų per kelias valandas.
Deimo pilnatis būtų vos matoma plika akimi, bet ji suteiktų papildomo žavesio raudonajai planetai. Įsivaizduokite naktį, kai horizonte vienu metu šviečia abu Marso palydovai.
Jupiteris – daugybė šviesulių
Jupiteris turi dešimtis palydovų, tačiau didžiausi ir ryškiausi – Io, Europa, Ganimedas ir Kalisto.
Stovint ant vieno iš jų paviršiaus, pavyzdžiui, Europoje, pilnatis galėtų būti „Jupiterio pilnatis“ – milžiniška planeta užimtų didžiulę dangaus dalį, švytėtų atspindėdama Saulės šviesą ir mestų ryškius šešėlius.
Tuo pačiu metu horizonte būtų matomi ir kiti Jupiterio palydovai, kai kurie – pilnatį primenančiu pavidalu.
Saturnas – pilnatis tarp žiedų
Saturno palydovai, tokie kaip Titanas ar Enceladas, galėtų pasiūlyti įspūdingą pilnatį, kurios fone matytųsi planetos žiedai. Jei būtumėte Titano paviršiuje, atmosfera atspalvintų šviesą gelsvai oranžine spalva, o pilnatis atrodytų tarsi švytintis diskas virš Saturno žiedų linijos.
Toks vaizdas primintų fantastinį filmą, bet Saturno sistemoje tai būtų įprastas reiškinys.
Uranas ir Neptūnas – pilnatis mėlynajame danguje
Šios tolimos planetos pasižymi storomis atmosferomis, kurios Saulės šviesą išskaido į melsvus tonus. Pilnatis, jei ji vyktų, būtų blankesnė nei Žemėje, nes didelis atstumas nuo Saulės sumažina bendrą apšvietimą.
Visgi aplinka būtų pasakiška – mėlynas dangus, švelniai švytintis palydovas ir galbūt net šviesos žaismas atmosferoje.
Kodėl verta įsivaizduoti kitų pasaulių pilnatis?
Toks palyginimas padeda geriau suvokti, kokia unikali yra mūsų Žemė ir jos Mėnulis. Atmosferos permatomumas, palydovo dydis ir atstumas, tinkamas šviesos atspindys, visa tai sukuria pažįstamą, tačiau išskirtinį reginį.
Kitose planetose pilnatis galėtų būti vos matomas šviesos blyksnis, ryški planeta danguje ar net keli šviesuliai vienu metu.
