Ilgaamžiai žmonės, anksčiau laikyti retu išskirtinumu, šiandien vis dažniau tampa įprastu reiškiniu. Nuo septintojo dešimtmečio jų skaičius pasaulyje dvigubėja kas dešimt metų, o šimtamečiai dabar yra sparčiausiai auganti gyventojų grupė visame pasaulyje.
Tai skatina tyrėjus vis giliau analizuoti, kokie veiksniai lemia ilgesnį ir sveikesnį gyvenimą. Nuo seniausių laikų, dar Platono ir Aristotelio laikais, žmonės stengėsi suprasti senėjimo prigimtį. Tačiau šiuolaikiniai tyrimai, pagrįsti dideliais duomenų rinkiniais ir biomarkerių analize, atskleidžia vis sudėtingesnius ryšius tarp genetikos, gyvenimo būdo ir biologinių procesų.
Neseniai žurnale „GeroScience“ publikuotas didelio masto mokslinis tyrimas atskleidė, kad tam tikri kraujyje esantys biologiniai rodikliai gali būti susiję su ilgaamžiškumu. Tyrimas rėmėsi duomenimis iš 44 tūkstančių Švedijos gyventojų, kurių amžius vertinimo metu svyravo nuo 64 iki 99 metų.
Šie asmenys buvo stebimi per oficialius valstybės registrus net iki 35 metų laikotarpiu. Iš visų stebėtų asmenų 1224 žmonės, tai yra apie 2,7 procento, sulaukė šimto metų. Didžioji dauguma jų, net 85 procentai, buvo moterys.
Tyrime buvo analizuojami 12 biologinių žymenų, susijusių su uždegimu, metabolizmu, kepenų ir inkstų veikla, taip pat galimu mitybos nepakankamumu bei mažakraujyste. Tarp jų yra šlapimo rūgštis, gliukozė, bendras cholesterolis, kreatininas, geležies kiekis bei jos surišimo pajėgumas, taip pat įvairūs fermentai, rodantys kepenų veiklą, tokie kaip ALT, AST, GGT, LDH ir kiti. Albuminas buvo įtrauktas kaip mitybos būklės rodiklis.
Pagrindiniai skirtumai tarp ilgaamžių ir jų bendraamžių
Tyrimo rezultatai parodė, kad tie, kurie sulaukė šimto metų, nuo pat šešiasdešimties metų amžiaus dažniausiai turėjo žemesnius gliukozės, šlapimo rūgšties ir kreatinino lygius.
Nors vidutinės vertės tarp ilgaamžių ir kitų tyrimo dalyvių dažnai nesiskyrė ženkliai, pastebėta, kad šimtamečiai labai retai turėjo kraštutines, ypač aukštas ar ypač žemas, šių rodiklių reikšmes. Pavyzdžiui, vos keli iš jų gyvenimo eigoje buvo turėję gliukozės kiekį kraujyje, viršijantį 6,5 mmol/L, ar kreatinino lygį virš 125 µmol/L.
Įdomu tai, kad net ir šimtamečiai neretai turėjo biologinius rodiklius, kurie neatitiko šiuolaikinių klinikinių normų. Šios normos dažniausiai grindžiamos jaunesnių ir sveikesnių gyventojų duomenimis, todėl kai kurie neatitikimai vyresnio amžiaus žmonių atveju gali būti natūralūs.
Vis dėlto tyrimas aiškiai parodė, jog žmonės, kurių kraujyje buvo mažiausias šlapimo rūgšties kiekis, turėjo net 4 procentų tikimybę sulaukti šimto metų, o tie, kurių šis rodiklis buvo aukščiausias, turėjo tik 1,5 procento tikimybę. Šis skirtumas, nors ir atrodo nedidelis, gali būti reikšmingas vertinant didelės populiacijos mastu.
Cholesterolis, geležis ir kepenų rodikliai taip pat svarbūs
Tyrimas parodė, kad žemas bendro cholesterolio ir geležies lygis taip pat buvo susijęs su mažesne tikimybe sulaukti šimto metų. Kita vertus, per didelis gliukozės, šlapimo rūgšties ar kepenų fermentų kiekis reikšmingai sumažino šią tikimybę. Iš 12 tirtų žymenų tik du, ALT ir albuminas, neturėjo ryškaus statistinio ryšio su ilgaamžiškumu, o visi kiti rodė aiškias sąsajas net ir atsižvelgus į žmogaus amžių, lytį ir jau turėtas ligas.
Tyrimas nesuteikė galutinio atsakymo į klausimą, kas tiksliai lemia šiuos biologinių žymenų skirtumus, genai ar gyvenimo būdas. Tačiau akivaizdu, kad abu veiksniai vaidina svarbų vaidmenį. Tikėtina, kad mityba, fizinis aktyvumas, alkoholio vartojimas ir kiti įpročiai gali paveikti biologinius rodiklius jau nuo vidutinio amžiaus.
Rekomenduojama stebėti svarbiausius rodiklius, tai kepenų ir inkstų veiklos, gliukozės bei šlapimo rūgšties lygius, ypač artėjant prie senatvės. Laiku pastebėti nukrypimai nuo normų gali padėti užkirsti kelią ligoms ir pagerinti gyvenimo kokybę.
Nors tyrimas neatsakė į visus klausimus, jis atvėrė svarbią perspektyvą į tai, kaip galima prognozuoti ar bent suprasti ilgą gyvenimą. Net jei skirtumai tarp ilgaamžių ir kitų žmonių nėra dramatiški, jie vis dėlto egzistuoja ir atsiranda daug metų iki mirties.
Tai rodo, kad ilgaamžiškumas greičiausiai yra nulemtas ne vien atsitiktinumo, bet ir ilgalaikio organizmo veikimo pusiausvyros, kurią galime palaikyti sąmoningais pasirinkimais kiekvieną dieną. Žinoma, šimtmečio sulaukti pavyksta ne visiems, tačiau suprasti, kokie biologiniai požymiai dažniausiai lydi šimtamečius, gali padėti daugeliui siekti sveikesnio ir ilgesnio gyvenimo.
