Gyvenant saugiai, šiltai, kasdieniame ritme, kai viskas atrodo tvarkoje, o naujienos apie sprogimus, žuvusius ir pabėgėlius iš Ukrainos pasiekia tik per ekranus – daugeliui iš mūsų tai paliečia kažką labai giluminio. Net jeigu nepažįstate nei vieno karo pabėgėlio, širdį vis tiek spaudžia.
Atsiranda jausmas, kurio nelengva apibrėžti – tarsi neturėtumėt teisės džiaugtis, nes kažkas kitas kenčia. Ypač dabar, kai karas Ukrainoje vis dar tęsiasi ir kasdien girdime apie netektis, daugelis lietuvių išgyvena sunkiai įvardijamą emocinę būseną. Ji dažnai atrodo nelogiška – juk jūs padarėte, ką galėjote: aukojo, priėmė žmones į namus, rašė, dalinosi informacija.
Tačiau vis tiek kartais apima spaudžiantis sunkumas, kai leidžiate sau gerai praleisti laiką. Toks jausmas turi pavadinimą – tai išgyvenusio kaltė. Psichologai aiškina, kad išgyvenusio kaltė nėra silpnumo požymis. Priešingai – tai jautrios ir emociškai gilios asmenybės reakcija į aplinkos neteisybę. Lietuviams, gyvenantiems visai šalia karo epicentro, šis reiškinys tampa vis aktualesnis.
Kas yra išgyvenusio kaltė ir kodėl ji atsiranda
Šis jausmas kyla tada, kai žmogus supranta, kad jam sekasi geriau nei kitiems, ypač tiems, kurie atsidūrė tragedijos centre. Tai nebūtinai susiję tik su mirtimi – kartais užtenka pabėgti iš pavojingos situacijos, gauti pagalbą ar tiesiog gyventi ramioje šalyje, kai tavo tautiečiai ar kaimynai kariauja už savo laisvę.
Lietuvoje tai gali būti susiję su paprastu suvokimu: „aš saugus, o jie – ne“. Ir nors jūs objektyviai nieko blogo nepadarėte, pasąmonėje kyla klausimai: „kodėl man leista būti čia, o jiems – ten?“, „kodėl aš vakarėlyje, o jie rūsyje?“. Tokios mintys dažnai tyliai kankina, nes aplinkiniai gali nesuprasti – jie pasakys „džiaukis, kad tau gerai“, o viduje vis tiek liks suspaudimas.
Kaltė kaip empatijos padarinys
Didžioji šios emocijos dalis kyla iš stiprios empatijos. Lietuviai per savo istoriją patys išgyveno okupacijas, tremtis, netektis. Taigi net jei racionaliai atrodo, kad tai „ne mūsų karas“, emociškai jis liečia kiekvieną. Kiekvieną kartą, kai skaitome apie Ukrainos miestų bombardavimus, mūsų protėvių atmintis tarsi vėl iškyla ir tai kuria gilią, emocinę paralelę.
Psichologas aiškina, kad žmonės, jaučiantys išgyvenusio kaltę, dažnai turi vidinį moralinį kodeksą – norą gelbėti, būti naudingi, kažką pakeisti. Kai tai neįmanoma, jie ima kaltinti save. Pavyzdžiui: „aš turiu pinigų kelionei, bet kažkas neturi ko valgyti“, „aš buvau SPA, kai Kyjive žuvo vaikai“. Tai nėra egoizmas – tai jautrumas, kuris perauga į sunkiai pakeliamą emocinę būseną.
Kaip atpažinti, kad kaltės jausmas ima trukdyti gyventi
Kaltė tampa problema tada, kai žmogus nebesugeba jaustis gerai net ir esant objektyviai saugioms, malonioms aplinkybėms. Atsiranda nuolatinė savicenzūra: „negaliu šypsotis“, „gėda kelti nuotrauką su draugais, kai kiti žūsta“, „aš negaliu džiaugtis nauju daiktu, nes kažkas neteko namų“.
Kartais pasireiškia net fiziniai simptomai: įtampa kūne, nerimas, miego sutrikimai. Atsiranda vidinė bausmė – žmogus tarsi save baudžia už tai, kad jam pasisekė daugiau. Net dvasiniai dalykai, tokie kaip malda ar meditacija, gali pradėti kelti vidinį pasipriešinimą.
Ką galima padaryti, kad sušvelnintumėte šį jausmą
Visų pirma – pripažinti, kad toks jausmas egzistuoja. Vien tai, kad įvardijate: „man sunku džiaugtis, nes galvoju apie Ukrainą“ – jau yra žingsnis į priekį. Kalbėjimas padeda sumažinti spaudimą viduje.
Svarbu suprasti, kad jūs nesate kaltas už tai, kad jums sekasi. Ir jūsų gerovė nėra kieno nors nelaimės priežastis. Svarbu skirti šias dvi sąvokas: gyvenimas toliau nereiškia, kad jūs pamiršote ar ignoruojate kitų skausmą.
Galite rasti būdų paversti šią kaltę į veiksmą. Galbūt jau remiate Ukrainą finansiškai, bet galite padėti dar ir savo aplinkoje – išklausyti, padėti pabėgėlių vaikams integruotis, savanoriauti bendruomenėje. Tai padeda kurti ryšį, kuris mažina bejėgiškumo jausmą.
Leisti sau gyventi – tai ne išdavystė
Svarbiausias dalykas – neleisti kaltės jausmui atimti iš jūsų gyvenimo. Jūs turite teisę ilsėtis, keliauti, mylėti ir šypsotis. Jūsų šviesa niekam neatima galimybės išgyventi. Atvirkščiai – ji gali būti įkvėpimas, priminimas, kad gyvenimas tęsiasi.
Jeigu matote, kad šis jausmas užsitęsė ir trukdo kasdienai – kreipkitės pagalbos. Psichologas gali padėti atrasti balansą tarp empatijos ir savisaugos. Rūpinimasis savo emocine būsena nėra savanaudiškumas – tai sąmoningas pasirinkimas būti stipresniu ir naudingu tiek sau, tiek kitiems.
Išgyvenusio kaltė yra ženklas, kad jums rūpi. Ir tai yra žmogiška. Tačiau gyvenimo džiaugsmas taip pat yra svarbus. Neleiskite jam išnykti.
