Nauji tyrimai apie šimpanzes, gyvenančias atvirose Tanzanijos miškų vietovėse, gali pakeisti iki šiol vyravusį supratimą apie tai, kaip žmonės išmoko vaikščioti dviem kojomis. Nors jų aplinka sausa ir primena savaną, šios šimpanzės vis dar dažnai lipa į medžius ieškodamos maisto, ypač kai jo yra daug, bet pasiekti jį sunku.
Toks elgesys leidžia manyti, kad vaikščiojimas dviem kojomis galėjo prasidėti ne tik ant žemės, bet ir medžių lajose, o tai keičia ilgai gyvavusią teoriją, kad tiesus vaikščiojimas atsirado tik tada, kai mūsų protėviai visiškai apleido medžius ir persikėlė į atviras lygumas. Nustatyti, kada ir kodėl mūsų protėviai pradėjo vaikščioti stačiai, visada buvo didelis iššūkis.
Daugelis ankstyvųjų žmogaus giminaičių gebėjo judėti dviem kojomis, tačiau taip pat buvo puikūs laipiotojai. Deja, iš laikotarpio, kai tankūs miškai virto atviresnėmis, sausesnėmis vietovėmis, išliko labai mažai fosilijų. Tokie klimato pokyčiai galėjo priversti ankstyvuosius hominidus dažniau leistis į žemę. Tačiau nauji tyrimai su šiuolaikinėmis šimpanzėmis gali padėti užpildyti šias spragas.
Tarp tankių medžių ir atvirų pievų
Mokslininkai tyrinėjo šimpanzes Tanzanijos Issa slėnyje, kur kraštovaizdis jungia nedidelius tankių miškų lopinėlius prie upių ir atviras medingas vietas. Per sausąjį sezoną šimpanzės dažniau ieško maisto atvirose teritorijose, kur jis tampa gausesnis. Jų aplinka ir mitybos įpročiai tam tikrais aspektais primena ankstyvųjų hominidų gyvenimo sąlygas, todėl šių šimpanzių elgesys leidžia pažvelgti į žmogaus evoliucijos užkulisius.
Ankstesni tyrimai parodė, kad Issa slėnio šimpanzės medžiuose praleidžia tiek pat laiko, kiek ir tos, kurios gyvena tankiuose miškuose. Tyrėjai norėjo išsiaiškinti, ar jų mitybos strategijos gali paaiškinti tokį dažną laipiojimą. Kadangi savanos tipo aplinkoje medžiai auga retai, buvo keliamas klausimas, ar gebėjimas efektyviai ieškoti maisto viename medyje yra prisitaikymo forma, kai kitas medis yra toli.
Maistas medyje ir laipiojimo įgūdžiai
Mokslininkai stebėjo suaugusias Issa bendruomenės šimpanzes sausuoju sezonu, fiksuodami, kaip jos elgiasi medžiuose ir ką valgo. Buvo vertinamas medžių dydis, aukštis, forma, šakų kiekis ir jų išsidėstymas. Paaiškėjo, kad šimpanzės daugiausia valgė vaisius, taip pat lapus ir žiedus, o visa tai dažniausiai auga šakų galuose, tad reikėjo ypatingų įgūdžių, kad būtų galima saugiai pasiekti tokį maistą. Ilgiausiai jos maitinosi medžiuose, kurie turėjo didelius lajas ir siūlė daugiau maisto.
Kai kuriuose medžiuose buvo pastebėtas sudėtingesnis elgesys, leidžiantis pasiekti plonas šakeles. Tai leidžia manyti, kad gausus maistas pateisina papildomas pastangas ir laiką, kurį reikia praleisti šakose. Panašus pasirinkimas tarp maistinės vertės ir fizinio sudėtingumo jį pasiekti gali paaiškinti, kodėl šimpanzės ilgiau išbūna medžiuose valgydamos maistingus, bet sunkiau prieinamus sėklų vaisius.
Tiesus vaikščiojimas, tai ne tik ant žemės
Kadangi šimpanzės yra palyginti didelės, medžiuose jos juda ne lipdamos plonomis šakelėmis, bet kabėdamos po jomis arba atsistojusios stačiai ir laikydamosi už netolimų šakų rankomis. Nors tokie saugūs judesiai dažnai siejami su tankiais miškais, tyrimai rodo, kad jie taip pat svarbūs ir atvirose vietose gyvenančioms šimpanzėms. Tyrėjai mano, kad tiesus vaikščiojimas galėjo ir toliau vystytis medžiuose, net ir tada, kai aplinka tapo atviresnė.
Stebėjimai rodo, kad didžiosios beždžionės gali paeiti kelis žingsnius žeme, tačiau dažniausiai jos vaikšto dviem kojomis medžiuose, laikydamosi už šakų pusiausvyrai. Jei Issa slėnio šimpanzės laikomos tinkamu modeliu, galima manyti, kad ankstyvieji hominidai, dideli kūnu ir vaisius mėgstantys gyvūnai, naudojo tiek kabėjimą, tiek tiesų vaikščiojimą kaip svarbią išlikimo strategiją atvirose vietovėse.
Mokslininkai pabrėžia, kad šis tyrimas apėmė tik sausąjį sezoną, todėl būtų įdomu ištirti, ar tokie elgesio modeliai išlieka ir drėgnuoju laikotarpiu. Taip pat būtina įvertinti maisto maistinę vertę bei jo pasiskirstymą, kad būtų galima geriau suprasti, ar ilgesnis maitinimasis konkrečiuose medžiuose iš tiesų padeda sutaupyti energijos. Reikia prisiminti, kad tai tik viena šimpanzių bendruomenė. Todėl tyrimai su kitose panašiose vietovėse gyvenančiomis šimpanzėmis bus labai svarbūs, norint nustatyti, ar šie elgesio bruožai būdingi visoms sausoms, mišrioms vietovėms, ar jie išskirtiniai tik Issa slėniui.
