Vis dažniau tėvai ir pedagogai kelia klausimą, ar išmanieji įrenginiai, vis plačiau naudojami net tarp pradinukų, netampa nematomu pavojumi mūsų vaikams. Nors iš pirmo žvilgsnio telefonai atrodo naudingi, leidžia bendrauti, mokytis ar žaisti, jų per ankstyvas naudojimas gali negrįžtamai paveikti besiformuojančią psichiką.
Ekspertai įspėja, kad vaikai, kurie pradeda naudotis telefonais iki 13 metų, dažniau patiria emocinius sutrikimus, depresiją, žemą savivertę, o ilgainiui net gali kilti minčių apie savižudybę. Tyrimai rodo aiškią tendenciją, kuo anksčiau vaikas pradeda naudotis išmaniuoju telefonu ar socialiniais tinklais, tuo labiau nukenčia jo psichologinė būsena.
Mergaitės dažniau lygina save su kitais, kas gali lemti nepasitenkinimą išvaizda, valgymo sutrikimus, emocinį nestabilumą. Berniukams dažniau pasireiškia uždarumas, agresija ar izoliacija nuo bendraamžių. Nuolatinė stimuliacija iš ekranų sutrikdo miegą, išbalansuoja nervų sistemą ir kenkia gebėjimui koncentruotis.
Kognityvinis vystymasis ir dėmesio fragmentacija
Besiformuojančiam vaiko protui ypač svarbu gebėti susitelkti, išlaikyti dėmesį, mokytis iš realios aplinkos. Tačiau ekranų mirgėjimas, trumpi ir greitai besikeičiantys vaizdai sukuria „informacinį triukšmą“, kuris apsunkina natūralų mąstymą. Vaikai ima sunkiau suvokti ryšius tarp priežasčių ir pasekmių, jų atmintis silpnėja, o gebėjimas apdoroti informaciją tampa paviršutiniškas. Dėl šios priežasties jiems sunku mokytis, įsiminti, apmąstyti ir analizuoti.
Labai svarbu, kad tėvai imtųsi aktyvaus vaidmens ir ribotų vaikų naudojimąsi telefonais bent iki 13 metų. Tai gali būti ne tik laiko apribojimai, bet ir sąmoningas bendravimas aptarimas, kodėl svarbu ilsėtis nuo ekranų, ką galima nuveikti vietoj to, kaip alternatyviai praleisti laiką. Pokalbiai, bendra veikla, žaidimai be ekranų gali sustiprinti šeimos ryšį ir sumažinti vaikų poreikį pasinerti į skaitmeninį pasaulį.
Patyčios internete yra auganti problema
Vaikai, aktyviai naudojantys socialinius tinklus, neretai tampa virtualinių patyčių aukomis. Tokios situacijos, kaip šmeižtas, įžeidimai ar viešas pažeminimas, stipriai žeidžia jauno žmogaus savivertę. Deja, dažnai tėvai apie tai nesužino arba nereaguoja tinkamai. Vaikas, negaudamas palaikymo, užsisklendžia, ima jaustis kaltas ar gėdytis. Vietoje moralizavimo ar nurodymų „nebūk silpnas“, svarbiau pasakyti „Aš esu šalia, kalbėkime atvirai, mes kartu tai išspręsime.“
Nors technologijos tapo neatsiejama kasdienybės dalimi, būtina atskirti, kada jos padeda, o kada kenkia. Vaikystė turi būti saugi, kūrybinga ir kupina gyvo bendravimo. Atsakomybė už tai tenka suaugusiesiems, tik mes galime nubrėžti ribas ir padėti vaikams augti sveikame, pusiausvyros kupiname pasaulyje. Laiku apribojus skaitmeninių priemonių naudojimą, galima ne tik išsaugoti vaikystę, bet ir užtikrinti geresnę emocinę bei psichinę sveikatą ateityje.
