Naujas atradimas atvėrė unikalią galimybę pažvelgti į tai, kaip kosmose gimsta planetos. Astronomai pirmą kartą galimai užfiksavo pačios planetos formavimosi momentą aplink jauną žvaigždę „HD 135344B“, esančią už 440 šviesmečių nuo mūsų.
Naudodami pažangų „ERIS“ instrumentą, prijungtą prie Europos pietų observatorijos itin didelio teleskopo, jie pastebėjo ryškų šviesos signalą, sklindantį iš spiralinės struktūros dalies, kurią sudaro dujos ir dulkės. Šis signalas labai atitinka modeliuose nuspėtas vietas, kuriose turėtų formuotis jaunos planetos.
Tai itin reikšmingas žingsnis planetų tyrimų srityje, nes šis objektas ne tik užfiksuotas tiesiogiai, bet ir yra pirmasis kandidatas į planetą, įsitvirtinusią spiralinėje struktūroje. Ankstesni tyrimai dažnai rėmėsi netiesioginiais įrodymais, o šį kartą mokslininkams pavyko išmatuoti pačios protoplanetos šviesą, kas labai padidina jos egzistavimo tikimybę.
Planeta formuoja savo aplinką
Planetos užuomazga buvo aptikta protoplanetiniame diske, supančiame žvaigždę „HD 135344B“. Tokie diskai susideda iš dujų ir dulkių, kurios dažnai aptinkamos aplink jaunas žvaigždes. Manoma, kad šis objektas yra maždaug du kartus didesnis už Jupiterį, o jo padėtis atitinka Neptūno orbitos atstumą nuo Saulės. Tyrėjų nuomone, besiformuojanti planeta aktyviai keičia disko formą ir struktūrą, sukeldama matomas spirales.
Anksčiau astronomai ne kartą aptiko protoplanetinius diskus su žiedais, spragomis ar spiralėmis, tačiau tokios struktūros būdavo aiškinamos nematomų planetų poveikiu. Šįkart pirmą kartą tiesiogiai užfiksuotas objektas, kuris, kaip manoma, ir yra šių formų priežastis. Tai itin svarbus mokslinis atradimas, patvirtinantis ilgai keltas hipotezes.
Paslaptingas objektas kitame žvaigždžių sistemos kampe
Tyrimai tuo nesibaigė. Kita astronomų komanda neseniai taip pat naudojo „ERIS“ instrumentą, kad ištirtų dar vieną labai jauną žvaigždę „V960 Mon“. Ji taip pat apsupta disko, kuriame matyti sudėtingos spiralės. Ankstesni stebėjimai, atlikti naudojant tiek „SPHERE“, tiek „ALMA“ įrenginius, parodė, kad aplink žvaigždę besisukantis materijos diskas yra labai nestabilus. Tai leidžia manyti, kad gravitacinio nestabilumo būdu vyksta masių susitraukimas ir formuojasi nauji objektai.
Naujausi duomenys parodė, kad vienas iš šių objektų gali būti naujai besiformuojanti planeta arba vadinamasis rudasis nykštukas. Tai kūnas, didesnis nei planeta, bet per mažas, kad galėtų pradėti branduolinę reakciją ir šviesti kaip žvaigždė. Tokie objektai labai reti ir mažai ištirti, todėl jų stebėjimas gali suteikti naujų žinių apie planetų susidarymo procesus.
Pirmasis tiesioginis įrodymas apie planetą spiralėje
Šios dvi žvaigždžių sistemos dabar tampa svarbiausiais taškais, kuriuose mokslininkai gali stebėti planetų gimimo eigą beveik realiuoju laiku. Pirmą kartą įmanoma ne tik spėti apie galimas formas ir jų priežastis, bet ir tiesiogiai matyti šviesą, sklindančią iš naujai susidarančių objektų.
Tyrimo vadovas Francesco Maio iš Florencijos universiteto teigia, kad tai tarsi galimybė stebėti kitos planetos gimimą, tokio įvykio mes niekada nepamatysime savo Žemėje, bet galime užfiksuoti jį kitose Visatos vietose.
Pasak tyrėjų, naujos kartos instrumentai, tokie kaip „ERIS“, atveria duris į visai naują planetų formavimosi stebėjimo erą. Jie leidžia tiesiogiai identifikuoti šviesos šaltinius diskuose, kuriuose anksčiau buvo galima tik spėti apie galimus objektus. Tuo pačiu tai patvirtina, kad planetų formavimasis gali vykti įvairiais būdais nuo lėto kaupimosi iki staigaus susitraukimo, sukelto gravitacinių jėgų.
Planetų gimimas, visai ne teorija
Nors šie objektai dar nėra galutinai identifikuoti, jie jau dabar laikomi vienais iš stipriausių įrodymų, kad planetos gali formuotis spiralinėse struktūrose. Be to, šie atradimai padės ateities moksliniams tyrimams, siekiant suprasti, kaip įvairiose aplinkose gimsta planetinės sistemos.
Tokie atradimai stiprina mūsų žinias apie Visatos evoliuciją ir suteikia galimybę giliau pažinti ne tik tolimus pasaulius, bet ir mūsų pačių Saulės sistemos praeitį. Stebėdami kitų planetų gimimą, mes lyg veidrodyje matome, kaip galėjo atrodyti Žemės ar kitų mūsų planetų pradžia. Tai primena, kad net ir už tūkstančių šviesmečių Visata vis dar kuria naujas pasaulių istorijas.
