Britų aktorė Tilda Swinton yra gerai žinoma tiek nekomercinio, tiek holivudinio kino gerbėjams. Daugelis ją turbūt atsimena kaip baltąją raganą iš „Narnijos kronikų“, Elizabet Abot iš „Keistos Bendžamino Batono istorijos“, Karen iš „Maiklo Kleitono sukurta tiesa“ arba Keitę iš „Perskaityk ir sudegink“. Ir tai tik menka ilgo T. Swinton sukurtų vaidmenų sąrašo dalis.
2008 ji buvo apdovanota „Oskaru“už geriausią antrojo plano moters vaidmenį filme „Maiklo Kleitono sukurta tiesa“, o praėjusį rudenį vykusiame kino festivalyje „Viennale 2009“ ji dalyvavo, kaip garbės viešnia.
Tarp nekomercinio ir Holivudinio kino
Pirmuosius įsimintinus vaidmenis T. Swinton atliko 9 dešimtmetyje, underground’o atstovu tituluojamo režisieriaus Derek Jarman filmuose. Darbą su šiuo režisieriumi aktorė dažnai vadina savo kaip menininkės gimimu. 1992 metais pasirodė didelio dėmesio susilaukęs rež. Sally Potter filmas „Orlando“ ,kuriame T. Swinton atliko pagrindinį vaidmenį. Tačiau nesiliaudama bendradarbiauti su nekomercinio kino kūrėjais, aktorė neatsisako dirbti ir komerciniuose Holivudo filmuose.
Darbą su Holivudo režisieriais ji vadina nauja patirtimi ir užsimena, kad kai kurie jų filmavimo aikštelėje geba sukurti kur kas gilesnį bendruomeniškumo jausmą nei Europos kino kūrėjai. Aktorė nei kiek nesibodi neigiamų personažų, į kuriuos jai gana dažnai tenka persikūnyti: „man buvo įdomu kuriam laikui virsti „blogąja“ moterimi iš Europos“ teigia aktorė.
„Oskaro“ nesureikšmina
Prieš porą metų T. Swinton trofėjų kolekciją papildė ir prestižiškiausiu kino pasaulio apdovanojimu vadinama „Oskaro“ statulėlė. Pati aktorė jį vertina gana santūriai. „Aktoriai, norintys pelnyti „Oskarą“, paprastai atkakliai dirba ir galiausiai pasiekia savo tikslą. Kiti daro tą patį ir lieka neįvertinti. Kartais šis laimėjimas atitenka ir tiems, kurie visiškai apie jį negalvojo. Tai nieko blogo, tačiau sulaukusi tokio įvertinimo pasijutau šiokia tokia savivaliautoja.“
Aktorė nesureikšmina šio apdovanojimo ir ją stebina aplinkinių dėmesys šiam faktui, kuris jau tapo neatsiejama aktorės vardo dalis ar etiketė. Skirtingai nei kolegų ir aplinkinių požiūrio į ją, pačios aktorės šis apdovanojimas nepakeitė: „džiaugsiuosi, jei šis laimėjimas paskatins spaudą prabilti apie mūsų mobilųjį kino festivalį. Jei taip nutiks, „Oskaras“ pasirodys tikrai esąs šio to vertas“, mano aktorė. T. Swinton nevengia ironijos ir klausinėjama, ar pasijuto pagerbta po rudenį vykusios „Viennalės“ atvirai prisipažįsta: „kritikų dėmesys kažkuo primena tavo karikatūrą, nupieštą Monmartro gatvės dailininko. Žiūrėdamas į ją klausi: nejaugi tai aš? Kai atidžiau į visa tai pasižiūri, pasijunti šiek tiek keistai“.
Ilgisi bendruomeniško kino
Aktorė dažnai užsimena, kad kinas jai – viena žmogiškosios bendrystės formų. Šį jausmą ji atsinešė matyt dar iš tų laikų, kai dirbo su režisieriumi D. Jarman. Ieškodama panašių patirčių ir norėdama jas suteikti kitiems, T. Swinton intensyviai užsiima nekomercinio kino sklaida ir edukacine veikla. Aktorės iniciatyva 2008 metais atsirado mobiliojo kino festivalis „Ballerina Ballroom Cinema of Dreams“.
Viskas prasidėjo nuo to, kad festivalio rengėjai viename Škotijos pajūrio miestelių išsinuomavo buvusią šokių ir lošimo automatų salę „Ballerina Ballroom“. T. Swinton prisipažįsta bijojusi, kad sumanymas patirs visišką fiasko, tačiau įvyko atvirkščiai – festivalis sulaukė milžiniško populiarumo: nešini savo keptais pyragais vietiniai gyventojai visiškai užpildė salę. Po metų festivalis įgavo kiek kitą pavidalą: transformavosi į sunkvežimį ir keliaujantį 80 vietų kino teatrą. Dar rudenį festivalio sumanytojai važinėjo po įvairius Škotijos miestelius ir rodė savo mėgstamus filmus. „Norime rodyti gerus filmus ten, kur žmonės nelabai turi galimybių juos pamatyti“, teigia T. Swinton. „Galbūt kažkam atrodo kitaip, bet DVD ir satelitinės televizijos amžiuje daugelis ima labai ilgėtis tokio benruomeninio ritualo kaip apsilankymas kine“, įsitikinusi ji.
T. Swinton vengia kalbėti apie naujų metų planus, tačiau prisipažįsta, kad labiausiai įkvepia tai, jog festivalis kiekvienais metais gali įgauti visiškai naują pavidalą. Aktorė svajoja išsinormuoti kino teatrą Amerikos provincijoje, kur būtų rodomi vien tiktai geri filmai ir būtų sukurta tokia atmosfera, kad žmonės norėtų sugrįžti dar ne kartą.
Jaunystės nesiilgi
Priešingai nei daugelio pramogų pasaulio atstovų, aktorės, regis, netrikdo bėgantis laikas ir jį lydintys pokyčiai. Ar aktoriai geba kitaip jausti laiką? Vaidindami naujuose filmuose jie gali stebėti savo senėjimo procesą, tačiau kitose juostose lieka amžinai jauni. „Nelabai ilgiuosi jaunystės. Dabartis man atrodo kur kas svarbesnė. Tiesa, kai žiūrėdama ankstesnius filmus matau savo vyresnės atvaizdus, mane užplūsta savotiškas gailestis. Jaučiu simpatijas jaunutei Tildai, tačiau neteikiu tam pernelyg didelės reikšmės“, atvirauja T. Swinton.
Praėjusiais metų pabaigoje pasirodė dokumentinis režisierės Cynthia Beatt filmas apie aktorę. Filmavimas vyko Berlyne, kuriame prieš 21 metus T. Swinton vaidino kitame tos pačios režisierės filme. „Kiekvienam naudinga po daugelio metų nuvykti į kadaise lankytą vietą. Tai leidžia atsukti laiką atgal. Ir atsakyti į daugybę klausimų.“
O netrukus kino ekranuose turėtų pasirodyti naujausias italų režisierės Luca Guadagnino filmas „Aš esu meilė“ (it. Io sono I‘amore), kuriame T. Swinton atlieka pagrindinį vaidmenį. Filmas jau šiandien yra sulaukęs aukštų kritikų vertinimų ir keliauja po įvairius festivalius. Kada jis pasirodys Lietuvos kino teatruose – nežinia, tačiau laukti verta.
