Apie gyvates dažniausiai kalbame galvodami apie jų gebėjimą įkąsti ir suleisti nuodus arba apie jų raumenų jėgą, kuria jos gali suspausti ir uždusinti auką. Tačiau moksliniai tyrimai rodo, kad gyvatės turi dar vieną svarbią savybę, apie kurią žino ne visi.
Tai cheminės medžiagos, kurias kai kurios rūšys naudoja gynybai ir galimai net grobio kontrolei. Šios medžiagos padeda joms išgyventi sudėtingose aplinkose, kur plėšrūnų ar kenkėjų pavojus itin didelis.
Gyvačių pasaulis labai įvairus. Nors visuomenėje vis dar paplitęs įsitikinimas, kad dauguma jų yra nuodingos, realybėje nuodingų rūšių nėra tiek daug. Didžiausią gyvačių grupę sudaro tikrosios gyvatės, dar vadinamos gelminėmis. Dauguma šių rūšių neturi nei nuodų, nei smaugimo gebėjimų. Vis dėlto jos išvystė kitų gynybos formų, kurios taip pat labai veiksmingos.
Kai kurios šių gyvačių rūšys geba išskirti atgrasias kvapnias medžiagas, kurios gąsdina ar atbaido plėšrūnus. Pavyzdžiui, Lietuvoje gyvenantis paprastasis žaltys, geriau žinomas kaip žaltys smirdalius, pasižymi šia savybe. Pajutęs grėsmę, jis gali išskirti aitrų skystį, kuris savo kvapu atbaido net didesnius gyvūnus. Tokia taktika leidžia žalčiui išvengti tiesioginio konflikto ir pabėgti iš pavojingos situacijos.
Požeminiai gyvūnai ir gynyba nuo vabzdžių
Be žinomų paviršiuje gyvenančių gyvačių, gamtoje egzistuoja ir mažai matomi, po žeme gyvenantys žalčiai. Viena iš tokių grupių yra siūliniai žalčiai, tai maži, į sliekus panašūs gyvūnai, kurie didžiąją gyvenimo dalį praleidžia po žeme. Jų pagrindinis maistas yra vabzdžiai, skruzdėlės, termitai, lervos.
Šie gyvūnai susiduria su pavojumi iš paties grobio pusės. Agresyvios skruzdėlės, pajutusios pavojų, gali smarkiai pulti. Tačiau kai kurios siūlinių žalčių rūšys, pavyzdžiui, gyvenančios Teksase ir Meksikoje, sugeba išskirti stiprias chemines medžiagas, kurios apsaugo juos nuo vabzdžių puolimo. Tokiu būdu gyvatės gali patekti į vabzdžių lizdus, sunaikinti jų kiaušinius ar lervas ir pasišalinti be žalos.
Cheminių medžiagų poveikis skruzdėlėms
Mokslininkų tyrimai parodė, kad įvairios gyvačių rūšys, net ir visiškai nesusijusios viena su kita, sugeba gaminti chemikalus, kurie paveikia skruzdėles bei kitus vabzdžius. Poveikis skiriasi, kai kurios medžiagos tiesiog atbaido vabzdžius, o kitos juos paralyžiuoja arba net sunaikina.
Įdomu tai, kad šios savybės pastebėtos ne tik tarp mažų, po žeme gyvenančių rūšių, bet ir tarp tokių žinomų gyvačių kaip karališkoji kobra, griaustininkas, pitonas ar boa. Tai leidžia manyti, kad cheminė apsauga yra labai senas evoliucinis prisitaikymas, išsivystęs dar prieš susiformuojant dabartinėms gyvačių grupėms.
Kodėl gyvatėms reikia gintis nuo vabzdžių?
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti keista, kodėl tokie stambūs gyvūnai kaip gyvatės turėtų bijoti smulkių vabzdžių. Vis dėlto tam yra logiškas paaiškinimas. Vabzdžiai, ypač skruzdėlės, gali pakenkti gyvačių kiaušiniams. Dauguma gyvačių rūšių deda kiaušinius, ir šie ilgą laiką vystosi aplinkoje, kurioje gali atsirasti grobuonių.
Jei skruzdėlės aptiktų gyvatės dėtą, jos galėtų sunaikinti visą būsimą vadą. Todėl gebėjimas skleisti chemines medžiagas, kurios atbaido vabzdžius, gali būti svarbi apsauga palikuonių išlikimui.
Senovinis prisitaikymas ir išlikimo sėkmė
Gyvatės gyvuoja Žemėje jau daugiau nei 160 milijonų metų. Pirmieji jų protėviai egzistavo dar Juros periode. Šios gyvatės ne tik išgyveno masinį rūšių išnykimą, bet ir išsivystė į įvairiausias formas, kurios geba prisitaikyti prie skirtingų aplinkos sąlygų. Cheminės gynybos sistema yra vienas iš tų bruožų, kuris leidžia šioms gyvūnų rūšims klestėti iki šių dienų.
Nors dažniausiai apie gyvates galvojame kaip apie nuodingus ar smaugiančius plėšrūnus, jų prisitaikymo priemonių arsenalas yra kur kas platesnis. Cheminės medžiagos, kurias jos skleidžia, padeda ne tik apsisaugoti nuo plėšrūnų, bet ir užkirsti kelią kenkėjų poveikiui ar apsaugoti savo kiaušinius. Šios savybės rodo, kokie sudėtingi ir išradingi gali būti net ir tie gyvūnai, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo paprasti ar net pavojingi tik dėl savo išvaizdos.
