Ukrainos karo ekspertai atskleidė tai, ką daugelis tik įtarė. Rusijos strateginės aviacijos potencialas išlieka didelis ir pavojingas. Nors nuo plataus masto invazijos pradžios Ukraina sėkmingai sunaikino ar apgadino dalį Kremliaus bombonešių, realus skaičius vis dar įspūdingas.
Tai rodo, kad Maskva išlaiko reikšmingą oro puolimo pajėgumą, kuris gali būti nukreiptas ne tik į Ukrainą, bet ir, katastrofiško scenarijaus atveju, prieš NATO valstybes.
Nors moderniausios raketų sistemos, tokios kaip „Kindžał“, „Ch-102“ ar „Ch-55SM“, kartais apibūdinamos kaip „hipergarsiniai monstrai“, verta suprasti, kad tikrasis jų pavojus slypi ne vien greityje ar naikinimo galioje.
Tikrasis iššūkis yra jų paleidimo platformos. Būtent bombonešiai, tokie kaip „Tu-160“ ar „Tu-95MS“, leidžia Rusijai smogti iš tūkstančių kilometrų nuotolio, net neįskridus į priešo oro erdvę.
Tai ne tik kariniai simboliai. Tai strateginiai įrankiai, skirti atbaidyti priešininkus ar smogti staiga, jeigu to pareikalautų Kremliaus interesai. Dėl to ekspertai pabrėžia, jog būtina stebėti ne tik paleidžiamas raketas, bet ir orlaivių judėjimą, kiek jų pakyla, kur dislokuojami, kaip keičiasi jų pozicijos.
Ukrainos miestai jau patyrė šių bombonešių galią
Pastarosios savaitės parodė, kad net keliolika aktyvių bombonešių gali per vieną naktį sukelti chaosą keliuose miestuose. Dešimtys raketų per valandą – tai realybė, kurią ukrainiečiai mato nuo 2022 metų.
Šie smūgiai ne tik naikina infrastruktūrą, bet ir sėja baimę tarp gyventojų, trikdo logistiką, stabdo ekonomiką. Karo ekspertai teigia, kad tokio pobūdžio atakos tampa ne tik taktiniu, bet ir psichologiniu ginklu.
Vien žinia apie pakilusius „Tu-95MS“ iš Engels oro bazės kelia nerimą, nes žinoma, kad po kelių valandų raketos gali būti pakeliui į Kijevą, Odesą ar Lvovo regioną.
Kodėl tai turėtų rūpėti ir Vakarams?
Nors šiuo metu visa Rusijos karinė agresija sutelkta Ukrainoje, vakariečiai neturėtų jaustis saugūs. Dalis Rusijos strateginių bombonešių veikia remdamiesi išskirtine logika, jų paleidimo atstumas viršija daugelio Europos valstybių ilgį.
Tai reiškia, kad Rusija, jei tik nuspręstų, galėtų paleisti raketas į bet kurią ES šalį ar net Jungtinę Karalystę, būdama tūkstančiais kilometrų toliau, Rusijos gilumoje.
Ekspertai atkreipia dėmesį, kad ši grėsmė nėra teorinė. NATO žvalgybos palydovai nuolat fiksuoja bombonešių judėjimą, stebi jų dislokaciją, remonto darbus, treniruotes ir net palydovinius signalus. Bet net ir su visa šia informacija – reakcijos langas yra itin trumpas.
Strateginė parengtis – svarbiausia
Nors daugelis mano, kad tokio masto ginkluotė nėra skirta naudoti realiame kare, istorija rodo kitaip. Kiekvienas karinis konfliktas prasideda nuo pasiruošimo ir Rusija tam ruošiasi nuolat. Bombonešių skrydžiai šalia NATO oro erdvės ne naujiena.
Bet kai vienoje vietoje yra 80 strateginių bombonešių, tai jau nebe provokacija – tai branduolinis argumentas. Todėl tiek Ukrainos, tiek Vakarų saugumo bendruomenės stebi šią informaciją ne šiaip sau.
Rusijos galimybė paleisti branduolines ar konvencines raketas iš oro – vienas pagrindinių elementų Maskvos karinės doktrinos. Ir tol, kol tokie orlaiviai skraido, tol jų grėsmė lieka reali.
Ukraina gali sunaikinti pavienius bombonešius, tačiau kol jų dešimtys tebėra parengtyje, Kremlius turės galimybę spausti ne tik Ukrainą, bet ir platesnę Europos saugumo architektūrą. Ir šis faktas verčia permąstyti, kiek iš tiesų laisvės turime veikti proaktyviai, o ne reaguoti pavėluotai.
