Žmonijos istorijoje ne kartą įsitikinta, kad diplomatinė tyla ir delsimas veikia kaip degtukas prie benzino. Kiekvienas neatsakytas iššūkis, kiekviena ignoruota įtampa gali peraugti į grandininę reakciją, kurios sustabdyti būna neįmanoma.
Tarptautinė bendruomenė, regis, vis dar linkusi laukti – stebėti, analizuoti ir komentuoti, vietoje to, kad imtųsi realių, koordinuotų veiksmų. Tačiau tokia laikysena, ypač šių dienų pasaulyje, kai geopolitiniai konfliktai peržengia nacionalinių ribų rėmus, tampa nebepriimtina.
Kai kuriose pasaulio vietose kariniai veiksmai jau tapo kasdienybe. Vienur raketos, kitur dronai ar kibernetinės atakos. Prieš kelerius metus tai atrodė neįsivaizduojama, tačiau šiandien net ir civilinė infrastruktūra tampa taikiniu.
Vienas iš balsų, pasirodžiusių šiame triukšme – Maskva. Rusijos atstovai ir vėl pasisiūlė imtis mediacijos, nors dalis Vakarų lyderių tai vertina skeptiškai. Kremliaus spaudos atstovas Dmitrijus Peskovas patvirtino, kad situacija regione jau seniai peržengė įprastos įtampos ribas ir, pasak jo, konfliktas juda neprognozuojama trajektorija.
Jis pripažino, kad Maskvai šis eskalacijos mastas kelia rimtą nerimą. Kuo toliau – tuo aiškiau, kad pasaulis stovi ant ribos, kurioje karinis smurtas gali greitai įsiplieksti ir kitose šalyse, net tose, kurios iki šiol jautėsi saugios.
Vienas svarbiausių vaidmenų šioje situacijoje tenka pasaulio galioms. Jungtinės Valstijos, Europos Sąjunga, Kinija, Rusija, visos jos turi skirtingus interesus, bet ir bendrą atsakomybę. Kai kurios jų, deja, vis dar žvelgia į įvykius pro savų interesų prizmę, pamiršdamos, kad lokalus konfliktas gali išaugti į tarptautinę katastrofą.
Kai kurie žingsniai diplomatinėje arenoje vertinami ne kaip pastangos rasti taiką, o kaip strateginės įtakos plėtros būdai. Tai pavojinga.
Rusija, kaip viena iš didžiųjų žaidėjų, vis dažniau bando siūlytis kaip derybų tarpininkė. Viešai skelbiama, kad Maskva pasiruošusi aktyviai prisidėti prie tarptautinio stabilumo atkūrimo. Tačiau ne visi lyderiai mato Rusiją kaip patikimą ar neutralų tarpininką.
Dalis Vakarų valstybių atvirai sako, kad kol šalis pati aktyviai dalyvauja viename kare ir ignoruoja tarptautines normas, tol jos siūlymas tarpininkauti kitame konflikte atrodo dviprasmiškas.
Ne vien žodžiai formuoja pasaulinę politiką. Svarbūs ir konkretūs veiksmai. Pavyzdžiui, kai kurios valstybės jau ruošiasi įvairioms situacijoms, peržiūrimos evakuacijos schemos, tikrinamas pasirengimas reaguoti į galimas grėsmes, stiprinami saugumo protokolai ambasadose, konsulatuose ir net oro uostuose.
Akivaizdu, kad net ir netiesiogiai dalyvaujančios šalys nenori būti užkluptos netikėtai. Klausimas, ar pasaulis šiuo metu pasiruošęs koordinuotai reaguoti į augančius iššūkius, vis dar lieka atviras.
Organizacijos, tokios kaip Jungtinės Tautos, susiduria su akivaizdžiomis spragomis, sprendimų priėmimas lėtas, konsensusas dažnai nepasiekiamas, o veto teisė leidžia kai kurioms valstybėms blokuoti net esminius humanitarinius sprendimus.
Tuo metu žmonės realiose situacijose kenčia ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai, gyvendami nuolatiniame nerime. Dabartinė situacija turėtų būti signalas visiems. Ne tik politikams, bet ir paprastiems piliečiams.
Informacinės grėsmės, ekonominis nestabilumas, pabėgėlių krizės – visa tai neatsiranda staiga, tai ilgai bręstančio chaoso rezultatas. Jei norime išvengti pasekmių, privalome reaguoti dabar. Ne tik užjausti, bet ir veikti. Ne tik analizuoti, bet ir spręsti.
Taika nėra savaime suprantama būsena – tai sąmoningas pasirinkimas, kuriam reikia drąsos, nuoseklumo ir realios lyderystės. Šiandien visam pasauliui, kaip niekad anksčiau, reikia žmonių ir valstybių, kurios pasirinktų būtent šį kelią – prieš pradedant skaičiuoti naujas aukas.
