Kaip pirmieji žmonės sugebėjo pasiekti tolimesnes Rytų Azijos salas, kurios buvo atskirtos nuo žemyno pavojingomis jūromis? Į šį seną archeologinį klausimą atsakymą pateikė ne tik moksliniai tyrimai, bet ir gyvas eksperimentas. Japonijos ir Taivano mokslininkai nusprendė išbandyti tai patys, be modernių priemonių, naudodami tik senovinius įrankius ir intuiciją.
Mokslininkų komanda, vadovaujama Tokijo universiteto profesoriaus Yousuke Kaifu, nusprendė neapsiriboti teorijomis. Jie atkūrė priešistorinę kelionę jūra iš Taivano į pietines Japonijos salas, tokias kaip Okinava. Šiai kelionei jie pagamino medinę kanoją, naudodami akmens amžiaus įrankių kopijas, ir laikėsi tik gamtos ženklų, orientavosi pagal saulę, žvaigždes, vėjo kryptį ir bangas.
2019 metais sukurta kanoja, pavadinta Sugime, buvo išskobta iš vientiso japoniško kedro kamieno. Su šia valtimi komanda leidosi į 225 kilometrų kelionę per atvirą vandenyną nuo Taivano iki Jonaguni salos. Kelionė truko daugiau nei 45 valandas, o didžiąją dalį laiko komanda plaukė nematydama jokio žemės lopinėlio horizonte. Tokia patirtis padėjo geriau suvokti, kokiomis sąlygomis mūsų protėviai galėjo įveikti tokį iššūkį.
Kodėl plaustai netiko?
Iš pradžių mokslininkai spėjo, kad senovės žmonės galėjo naudoti plaustus. Tačiau bandymai parodė, jog šie laivai yra pernelyg lėti ir trapūs, kad įveiktų stiprias vandenyno sroves, ypač Kurošijo, tai vieną galingiausių srovių pasaulyje. Kanojos, priešingai, pasirodė esąs tinkamesnis pasirinkimas. jos buvo pakankamai greitos ir patikimos. Tačiau fizinių gebėjimų ir valios joms valdyti reikėjo ne mažiau nei pačių laivų.
Kelionė tik į vieną pusę
Pasak profesoriaus Kaifu, tokiems žmonėms buvo reikalingi ne tik stiprūs raumenys, bet ir ryžtas. Tikėtina, kad šios kelionės buvo tik į vieną pusę, neturėdami žemėlapių ar srovių žinių, žmonės tiesiog negalėjo suplanuoti grįžimo atgal. Todėl tokia kelionė buvo tarsi bilietas į nežinomybę, iš kurios negrįžtama.
Skaitmeninės simuliacijos ir papildomos įžvalgos
Be praktinių eksperimentų, mokslininkai pasitelkė ir skaitmeninius modeliavimus. Jie kūrė įvairias virtualias kelionės versijas, keisdami starto vietą, metų laiką, plaukimo kampą ir kitus veiksnius. Šie modeliai padėjo išsiaiškinti, kad geriausia išplaukti iš šiaurinio Taivano, o norint atsverti srovės nešimą, reikia plaukti ne tiesiai į tikslą, o kiek pasisukus į pietryčius.
Oceanografas Yu-Lin Chang, kuris paprastai tiria žuvų migraciją ir jūros sroves, pripažino, jog jūrų srovių poveikis buvo netikėtai palankus kelionei. Nors anksčiau jis manė, kad patekus į Kurošijo srovę keliautojai būtų tiesiog nunešti tolyn, simuliacijos parodė, kad tinkamai parinkus kryptį ir laiką, kelionė buvo įmanoma.
Ką išmokome iš protėvių?
Šis tyrimas rodo, kad pirmieji žmonės buvo daug sumanesni, nei dažnai manoma. Jie gebėjo stebėti gamtą, įsiklausyti į vėjo dvelksmą ir bangų mūšą, orientuotis pagal žvaigždes ir drąsiai priimti iššūkius. Kaifu teigia, jog tokia strateginė mąstysena ir gebėjimas veikti nežinomybėje, tai savybės, kurių verta mokytis ir šiandien.
Projekto sėkmė ne tik atsako į seniai iškeltus klausimus apie migraciją, bet ir parodo, kaip gyvas eksperimentas gali atverti naujas istorijos pažinimo galimybes. Ši kelionė tampa ne tik archeologiniu atradimu, bet ir įkvepiančiu pavyzdžiu šiuolaikiniam žmogui, kuris vis dar siekia perprasti savo šaknis ir ryšį su praeitimi.
