Prieš keletą metų dar mažai kam žinomas voras, vadinamoji netikroji juodoji našlė, šiandien jau kelia susirūpinimą mokslininkams daugelyje pasaulio šalių. Lotyniškai vadinamas Steatoda grossa, šis voras anksčiau buvo paplitęs tik Eurazijoje, tačiau dabar jo aptinkama net ir tolimiausiuose pasaulio kampeliuose.
Lietuvoje šį vorą neretai galima aptikti gyvenamųjų namų rūsiuose, sandėliuose, palėpėse ar net šiltnamiuose. Nors žmonėms jis pavojingas retai, gamtos pasaulyje jis yra aktyvus plėšrūnas. Jis stato netvarkingus, bet veiksmingus tinklus, kurie leidžia jam sėkmingai medžioti smulkius vabzdžius, nuo musių iki kitų bestuburių, būdingų konkretiems regionams.
Šis voras yra sinantropinis, tai reiškia, kad jis dažnai gyvena žmogaus aplinkoje, o būtent žmogus neretai tampa jo „pervežėju“, nes vorai kartu su kroviniais, transportu ar net asmeniniais daiktais gali patekti į naujas šalis. Dėl to Steatoda grossa šiandien randamas ir Šiaurės Afrikoje, abiejose Amerikose, Havajuose ir dabar Naujojoje Zelandijoje.
Invazija Naujojoje Zelandijoje tapo greita ir pavojinga
Pirmieji šio voro egzemplioriai Naujojoje Zelandijoje buvo pastebėti tik pernai, tačiau jau dabar jis aptinkamas keliose šalies vietose, Wellingtono apylinkėse, Christchurch, Northlande, Nelsone ir kituose regionuose. Tai aiškiai rodo, kad voras ne tik pateko į šalį, bet ir pradėjo aktyviai veistis.
Nors jis ne toks nuodingas kaip garsiosios juodosios našlės, jo buvimas kelia nerimą. Naujoji Zelandija pasižymi itin turtinga ir unikali fauna, kurios dalis yra endeminiai vorai, pavyzdžiui, katipo yra retas ir nykstantis omatnikų šeimos atstovas. Netikrosios našlės plitimas gali išstumti tokias rūšis iš jų natūralios aplinkos, o tai negrįžtamai pakeistų ekosistemą.
Mažas įkandimas, bet didelės pasekmės
Pats Steatoda grossa retai įkanda žmogui, tačiau vis tiek nereikėtų jo nuvertinti. Jo įkandimas, nors dažniausiai nėra pavojingas gyvybei, gali sukelti vietines alergines reakcijas, o kai kuriais atvejais net sudaryti sąlygas antrinėms bakterinėms infekcijoms, kurios tampa atsparios antibiotikams. Ypač jautriems asmenims tai gali baigtis rimtesniais sveikatos sutrikimais.
Tačiau pagrindinė grėsmė kyla ne iš tiesioginio kontakto su žmogumi, o iš poveikio vietinei biologinei įvairovei. Tokie invaziniai vorai gali sutrikdyti smulkiųjų bestuburių populiacijas, paveikti vabzdžiais mintančių gyvūnų maisto grandinę ir net sukelti nenuspėjamų pasekmių visai ekosistemai.
Reikia sąmoningumo ir prevencijos
Naujoji Zelandija jau turi ne vieną pavyzdį, kai svetimžemiai gyvūnai, patekę į izoliuotą salų ekosistemą, darė didžiulę žalą. Siekdama apsisaugoti, šalis taiko griežtas pasienio patikras, karantiną, o kartais ir plataus masto naikinimo programas. Tačiau kai kurie atvejai, kaip šis, rodo, kad net ir pačios atsargiausios priemonės ne visada padeda.
Svarbiausias žingsnis kovoje su invaziniais organizmais, sąmoningas žmonių elgesys. Vengti nereikalingų gamtos rūšių pervežimų, atkreipti dėmesį į savo aplinką ir pranešti apie neįprastus gyvūnus vietos aplinkosaugos tarnyboms, tai būtina siekiant apsaugoti natūralią ekosistemą.
