Galbūt jums pažįstama situacija – stovite prie šaldytuvo parduotuvėje, rankose laikote vakuuminėje pakuotėje supakuotą mėsą, o ant viršelio puikuojasi dailus steikas ar švelniai rožinė filė, greta užrašas „aukščiausios kokybės“.
Viskas atrodo patikimai, net viliojančiai. Tačiau kas iš tikrųjų slypi viduje? Kiek tame paveikslėlyje tiesos – ir kiek rinkodaros triukų? Daugeliui jūsų turbūt atrodo, kad perkant supakuotą mėsą prekybos centre, galima pasitikėti tuo, ką matote.
Juk yra etiketė, galiojimo data, dažnai net parašyta, kad „be antibiotikų“ arba „užauginta be hormonų“. Bet jei žinotumėte, kokie skandalai per pastaruosius metus supurtė mėsos pramonę, žiūrėtumėte į tą pakuotę visai kitaip.
Ne vienas tyrimas parodė – graži išorė gali slėpti visai kitokį turinį. Ne viskas, kas raudona ir blizgi pakuotėje, yra šviežia, ne viskas, kas pažymėta kaip „vietinės kilmės“, iš tiesų atkeliauja iš vietinių ūkių. Kartais už gražių žodžių slepiasi ilgos tiekimo grandinės, nuovargio išsekinti gyvuliai ir, deja, išradingas žymėjimas.
Kodėl negalite pasitikėti tik etiketėmis?
Nors mėsos pakuotės turi nurodyti svarbią informaciją, tokios sąvokos kaip „natūrali“, „šviežia“, „tradicinė“ dažnai nėra reglamentuotos. Tai leidžia gamintojams laisvai žongliruoti terminais, kurie sukelia pasitikėjimą. Jūs skaitote, kad mėsa „užauginta atsakingai“, bet kas tai iš tikrųjų reiškia? Ne visada aišku.
Kai kurie gamintojai netgi naudoja nuotraukas, kurios vizualiai primena kaimo peizažus, žalius laukus ir laimingus gyvulius. Bet iš tiesų gyvuliai gali būti auginti intensyviuose fermų kompleksuose, niekada nemačius šviesos ar lauko. Tokie atvejai jau buvo viešai atskleisti ir sukėlė rimtų abejonių dėl visos pramonės skaidrumo.
Kokie skandalai atskleidė mėsos industrijos užkulisius?
Pastaraisiais metais žiniasklaidoje nuskambėjo ne vienas atvejis, kai prekybos tinkluose rasta nesuderintos, perženklintos ar kitaip apdorotos mėsos. Vienu atveju peršaldyta mėsa buvo parduodama kaip šviežia. Kitą kartą – neaiškios kilmės produktas buvo pateiktas kaip „lietuviška jautiena“.
Ir tokios situacijos – ne pavieniai atvejai. Net didieji mėsos perdirbėjai kartais pateikia produktus, kurių sudėtis kelia klausimų. Pavyzdžiui, šlifuotas paviršius gali slėpti suleidžiamus tirpalus, kurių paskirtis – pagerinti spalvą ar išlaikyti drėgmę. Visa tai pirkėjui dažniausiai lieka nežinoma, nes ant pakuotės apie tai nerašoma aiškiai.
Yra ir dar vienas aspektas – galiojimo datos manipuliacija. Kai kurios įmonės rado būdų, kaip pakeisti pakuotę ir taip dirbtinai „atnaujinti“ produktą, nors jo faktinis amžius liko tas pats. Nors tai techniškai ne visada pažeidžia įstatymus, etikos klausimas lieka atviras.
Kaip išvengti apgaulės?
Svarbiausia – nepasitikėti vien tuo, ką matote. Jeigu įmanoma, rinkitės mėsą iš žinomų ūkininkų ar vietinių turgų, kur galite tiesiogiai paklausti apie gyvulių kilmę, šėrimą ir auginimo sąlygas. Nors tai ne visada patogu, bet dažnai tai vienintelis būdas žinoti, ką dedate į lėkštę.
Jeigu vis dėlto perkate prekybos centre, atidžiai skaitykite sudėtį. Ieškokite detalių, o ne bendrinių frazių. Venkite produktų su ilgu sąrašu priedų ar skambiais, bet nieko nesakančiais žodžiais. Ir nepamirškite: jeigu mėsa atrodo per gražiai, kad būtų tikra – galbūt taip ir yra.
