Kodėl vieni žmonės nesunkiai padeda kitiems, o kiti lieka abejingi net matydami aiškų pagalbos poreikį? Nauji moksliniai tyrimai rodo, kad mūsų polinkis padėti nėra vien tik išmoktas elgesys. Jis gali būti susijęs ir su mūsų smegenų veikla bei biologiniais procesais.
Mokslininkai nusprendė ieškoti atsakymų ne stebėdami žmones, bet tyrinėdami žiurkes, ar kitus gyvūnus, kurių socialinis elgesys turi daug panašumų su žmonių bendravimu. Tyrime buvo stebima, kaip viena žiurkė elgiasi, kai šalia jos yra į mažą narvą uždaryta kita žiurkė.
Tyrimo rezultatai atskleidė įdomų dalyką. Žiurkės daug dažniau padėdavo toms narvelyje esančioms žiurkėms, su kuriomis anksčiau buvo turėjusios teigiamos patirties. Tai reiškia, kad net gyvūnai labiau linkę padėti tiems, kuriuos jau pažįsta ir su kuriais yra turėję gerų santykių.
Stebint pagalbą teikiančių žiurkių smegenų veiklą, buvo nustatyta, kad aktyvesnės buvo sritys, atsakingos už empatiją ir motyvaciją. Vadinasi, gebėjimas jausti kito būseną ir noras padėti nėra vien tik emocinis impulsas, tai susiję su labai konkrečiais neurologiniais procesais.
Oksitocinas yra ne tik emocijų, bet ir pagalbos hormonas
Tyrimas taip pat atskleidė, kad žiurkės, kurios buvo linkusios padėti, turėjo didesnį oksitocino receptorių kiekį tam tikroje smegenų dalyje, kuri yra atsakinga už motyvaciją. Oksitocinas, dažnai vadinamas prisirišimo ar meilės hormonu, šiuo atveju pasirodė kaip vienas iš svarbių veiksnių, lemiančių empatiją ir norą veikti kitų labui.
Kai mokslininkai slopino oksitocino veikimą, žiurkės tapo mažiau draugiškos ir rečiau teikė pagalbą kitoms. Tai leidžia daryti išvadą, kad tam tikras biologinis ryšys, tai ne tik emocinis atjautos jausmas. Jis gali lemti mūsų pasirengimą padėti kitiems.
Ką tai sako apie mus pačius?
Pasak tyrimą atlikusių mokslininkų, šie rezultatai leidžia geriau suprasti ir žmonių elgesį. Nors kasdien matome daugybę situacijų, kuriose kitiems reikia pagalbos, dažniausiai padedame tik tiems, su kuriais jaučiame artumą ar tam tikrą ryšį.
Tai gali būti draugai, šeimos nariai arba žmonės, kurie mums kažkuo artimi pagal išvaizdą, kalbą ar vertybes. Tačiau ši biologinė įžvalga rodo, kad empatijos trūkumas visuomenėje gali būti ne tik kultūrinio, bet ir neurologinio pobūdžio.
Sąmoningas dėmesys yra pirmas žingsnis
Svarbiausia išvada, kurią galime padaryti iš šio tyrimo, yra tai, kad polinkis padėti nėra visiškai atsitiktinis. Jis remiasi mūsų smegenų veikla, hormonais ir ankstesne patirtimi. Tačiau tai nereiškia, kad pagalbą galime griežtai riboti tik tiems, su kuriais jau esame susipažinę.
Jeigu suprasime, kaip veikia mūsų polinkis padėti, galbūt galėsime sąmoningiau jį ugdyti. O tai gali reikšti daugiau žmogiškumo, daugiau dėmesio vienas kitam ir mažiau abejingumo visuomenėje.
