Nuo Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą 2004 metais ekonominė situacija šalyje neabejotinai gerėjo. Augo šalies BVP, didėjo vartojimas, vystėsi infrastruktūra, o darbo rinka tapo atviresnė. Gyventojai pradėjo uždirbti daugiau, atsirado daugiau galimybių keliauti, mokytis bei dirbti užsienyje.
Tačiau tuo pačiu metu formavosi ir kita realybė – gyvenimo kaštai augo greičiau nei pajamos, ypač pastaraisiais metais. Vis dažniau pasigirsta klausimas, ar tikrai gyvename geriau, jei kasdieniai poreikiai kainuoja tiek pat, o kartais net daugiau, nei Vakarų Europoje?
Oficiali statistika atskleidžia, kad šiuo metu Lietuvoje prekių ir paslaugų kainos jau beveik prilygsta Europos Sąjungos vidurkiui. Pagal „Eurostat“ duomenis, bendras kainų lygis sudaro 82 proc. ES vidurkio, o kai kurių produktų net ir viršija.
Pavyzdžiui, maisto produktai Lietuvoje kainuoja 101 proc. ES vidurkio, o nealkoholiniai gėrimai – net 127 proc. Tai reiškia, kad lietuviai už maistą moka daugiau nei daugelis europiečių. Ir tai tik viena iš sričių – brangsta būstas, paslaugos, transportas.
Kita vertus, gyventojų pajamos toli gražu nepasiekė europinio lygio. 2023 metais, kaip rodo „Eurostat“, vidutinės metinės pajamos Lietuvoje buvo apie 27 tūkst. eurų. Europos Sąjungos vidurkis – 37,8 tūkst. eurų. Tai reiškia, kad lietuvių metinės pajamos sudaro apie 71 proc. ES vidurkio.
Gyventojai jaučia skirtumą ne tik skaičiais, augančios kainos kasdienėje buityje reiškia, kad už tas pačias paslaugas ar prekes tenka skirti žymiai didesnę dalį savo atlyginimo nei, tarkime, vokiečiui ar prancūzui.
Kodėl tai aktualu ir kokios pasekmės?
Toks disbalansas tarp kainų ir pajamų ne tik mažina gyventojų perkamąją galią, bet ir stiprina socialinę nelygybę. Didėjantis spaudimas gyvenimo išlaidoms verčia dalį žmonių taupyti net būtiniausioms reikmėms.
Neatsitiktinai daugėja kalbų apie būtinybę persvarstyti mokesčių politiką, didinti socialines išmokas ar taikyti tikslingas kainų reguliavimo priemones kai kurioms gyvybiškai svarbioms prekėms.
Be to, toks ekonominis kontrastas turi ir migracijos pasekmių. Jauni žmonės, matydami, kad užsienyje gali už tą patį darbą gauti gerokai daugiau, vis dar dažnai pasirenka emigraciją.
Tai reiškia ne tik prarastą darbo jėgą, bet ir potencialiai mažesnį vidaus vartojimą, silpnėjantį regionų vystymąsi ir ilgalaikį poveikį socialinei sistemai.
Ar pasivysime Europą?
Lietuvos bankas skaičiuoja, kad remiantis dabartinėmis ekonominėmis tendencijomis, šalies pragyvenimo lygis pagal perkamosios galios paritetą Euro zonos vidurkį galėtų pasiekti tik apie 2038–2040 metus.
Tačiau šis prognozuojamas progresas priklausys nuo daugelio faktorių – ekonomikos augimo tempo, darbo rinkos pokyčių, investicijų politikos ir globalių iššūkių.
Viena aišku, kad vien didėjančių kainų nepakanka, kad galėtume kalbėti apie tikrąjį priartėjimą prie Europos.
Tik tuomet, kai vidutinė šeima Lietuvoje galės gyventi oriai, nebeskaičiuodama kiekvieno cento prekybos centre, o svarbios paslaugos bus prieinamos be streso, galėsime sakyti, kad gyvenimo kokybė iš tiesų pasivijo Vakarus.
Kol kas šis kelias vis dar ilgas.
