Kartais atrodo, kad augalai tarsi sustingsta. Vieną dieną mūsų pinigų medis atrodo gyvybingas, kitą – jau be jokių naujų lapų, o žaluma blanksta. Tai iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskiriantis augalas, tačiau jis slepia keletą gudrybių. Jei jos nepaisoma – gėlė praranda žavesį.
Nors daug kas jį vadina kambarinių augalų klasika, zamiokulkas reikalauja daugiau nei tik laistyti kartkartėmis. Kartais entuziastingas priežiūros entuziazmas kaip tik ir tampa problema – per dažnas laistymas. O tada prasideda šaknų pūvimas, lapų nykimas, o galiausiai ir viso augalo praradimas.
Pati pradžia – suprasti, ko augalui tikrai reikia. Neretai atrodo, kad neauga, nes jam trūksta šviesos ar trąšų, bet tiesa paprastesnė. Viskas prasideda nuo tinkamo vandens kiekio. Ne daugiau ir ne mažiau, o būtent tada, kai reikia.
Kada ir kaip dažnai laistyti zamiokulką?
Pats svarbiausias dalykas – neleisti vandeniui kauptis. Šis augalas daug mieliau kentės sausrą nei stovės vandenyje. Jeigu viršutinis dirvožemio sluoksnis yra drėgnas, dar neskubėkite laistyti. Geriausia įkišti pirštą maždaug dviejų ar trijų centimetrų gylyje ir įsitikinti, kad žemė visiškai sausa.
Laistymo dažnis priklauso nuo sezono. Vasarą augalui pakanka vandens kas dvi ar tris savaites. Tačiau žiemą situacija pasikeičia – ramybės laikotarpiu drėkinama vos kartą per mėnesį ar net rečiau. Pamatysite – lapai šiek tiek nuvysta? Laikas laistyti. Bet ne anksčiau.
Vandens temperatūra taip pat svarbi. Jis mėgsta šiltą – tokį, kokį jaustų tropikuose. Naudokite pastovėjusį, filtruotą ar lietaus vandenį. Vandens pylimas turėtų būti gausus, kad pasiektų šaknis. Tačiau lapų geriau neliesti – jie jautrūs grybeliui, todėl jokio purškimo ar lapų drėkinimo.
Trąšos – tikslas ne kiekis, o kokybė
Jeigu norite daugiau lapų, reikia ne tik vandens. Nuo pavasario iki rudens gėlė gali būti tręšiama. Svarbu, kad pasirinktas preparatas būtų pritaikytas kambarinėms gėlėms – ypač toms, kurios kaupia drėgmę. Azoto kiekis turėtų būti mažesnis – svarbiau fosforas, kalis, magnio ir geležies priedai.
Tręšimą reikėtų pradėti švelniai – pirmus kelis kartus naudoti skystą maitinimą. Vėliau, jei augalas reaguoja gerai, pereiti prie ilgiau veikiančių trąšų. Paprastai pakanka vieno tręšimo kas pusantro mėnesio. Rudenį ir žiemą trąšos nebereikalingos – augalas ilsisi.
Svarbiausia – nepersistengti. Per daug trąšų gali lemti lapų geltonavimą, stiebų silpnumą ar šaknų pažeidimus. Tokiu atveju vietoje žvilgančio augalo turėsite gėlę, kurią teks gaivinti kelis mėnesius.
Jeigu zamiokulkas staiga sustoja – pirmiausia patikrinkite vazoną. Ar nėra vandens perteklius? Ar šaknys nesupuvusios? Ar žemė tinkama? Tik tada pereikite prie trąšų ar papildomo apšvietimo. Šis augalas išties gali būti labai ištvermingas, bet tik tada, kai jūs jį pažįstate.
