Vienintelis Lietuvoje Improvizacijos teatras “Kitas kampas”, sėkmingai išaugęs iš TV projekto “Pagauk kampą”, iki šiol savo pasirodymus pristatydavęs tik Vilniuje, dabar suteiks galimybę improvizuoti ir dalyvauti spektaklių kūrime visiems šalies žmonėms.
Kaip jūs manote, kodėl žmonėms patinka improvizacijos?
Žmonės dažniausiai įpratę viskam ruoštis ir matyti tai, kas iš anksto surepetuota, o improvizuojant viskas gaunasi spontaniškai, čia ir dabar. Kūryba ir atlikimas vyksta vienu metu. Spontaniškumas sukuria riziką ir dinamiką, kartais gaunasi kažkas itin genialaus, o kartais ir ne, bet tai niekada negadina nuotaikos. Manau, kad žmonėms patinka gyvas pulsavimas, jie jaučia gyvybinę energiją ir iš vidaus kylančias tikras emocijas.
Jūsų spektaklių metu galimybę pasireikšti turi ne tik aktoriai, bet ir žiūrovai. Ar lengvai randate savanorių?
Iš pradžių atrodė, kad pakviesti savanorį į sceną bus sunki užduotis, tačiau pasirodymų metu vyrauja labai draugiška, jauki atmosfera ir žiūrovai patys noriai dalyvauja. Jie duoda mums užduotis, siūlo temas, net kartu su mumis kuria personažus, pasiūlydami jų charakterio savybes, elgesio manieras. Vyksta bendras kūrybinis procesas.
Ar aktoriai ruošiasi prieš išeinant į sceną?
Mes susitinkame bent 3 kartus per savaitę ir treniruojamės, atlikdami tam tikrus pratimus, žaidimus. Tai panašu į sportą, nes juk nėra vienodų varžybų, kaip nebūna ir vienodų improvizacijų. “Derinukai” yra, bet kaip jie bus panaudoti, priklauso tik nuo konkrečios akimirkos.
Ką patartumėt žiūrovui, gal ir jis turėtų pasiruošti?
Žiūrovas galėtų sugalvoti, ką norėtų pamatyti scenoje, nes mes užduodame klausimus – pvz., kur vyksta istorija, kas vienas kitam yra personažai. Nereikia stengtis uždavinėti pernelyg originalių klausimų, nes jei, pvz., mums bus pasiūlyta suvaidinti berankį kiškį, žaidžiantį krepšinį su morka, bus neįmanoma to padaryti, be to, niekam ir neįdomu.
Kas yra jūsų žiūrovas, koks jis turėtų būti?
Mūsų žiūrovai labai įvairūs, nuo paauglių iki senjorų, bet juos visus apjungia jauna dvasia. Smagiausia, kai ateina nenusiteikę kritiškai. Juk aktoriai ir žiūrovai čia nėra 2 atskiros stovyklos – tai viena bendra kūrybinė grupė.
Koks apibūdinimas labiausiai tiktų jūsų improvizacijų šou – tai vakarėlis, varžybos, spektaklis, gyvas teatras, menininkų ateljė? O gal tai žaidimas?
Mes tai vadiname improvizacijų spektakliu, tačiau tai kartu ir vakarėlis, ir gyvas teatras, ir žaidimas…
Pasirodymų metu, turbūt, netrūksta nuoširdaus juoko…
Pas mus atėjęs žiūrovas tikrai gaus didelę vitamino C dozę, atsipalaiduos ir pajus bendrumo jausmą, nusiteiks pozityviai.
Ar visi aktoriai gali improvizuoti? Jūs surinkote talentingų aktorių komandą…
Improvizuoti gali visi, ir ne tik aktoriai. Kaip sakė V. Šekspyras, mes visi šiame pasaulyje aktoriai…(juokiasi). Tik ne visi tokie talentingi.
Esate pirmasis ir vienintelis Improvizacijos teatras. Kokie jūsų siekiai?
Norime, kad mūsų teatras tikrai būtų profesionalus, kad jis augtų. Ateityje tikimės improvizuotai suvaidinti ne tik atskirus etiudus, bet scenoje gyvai, kad ir iš vieno žiūrovų pasakyto žodžio, sukurti visą spektaklį, kuris atrodytų lyg iš anksto surežisuotas. Visos mūsų trupės tikslas – taip įtikinamai suimprovizuoti kelių veiksmų spektaklį, kad žiūrovas negalėtų patikėti, jog tai improvizacija.
Improvizacijos žanras Lietuvoje dar gana naujas dalykas. Ar turite daug gerbėjų?
Vilniuje kaskart susirenka pilna salė, dabar jau tenka rodyti ir papildomus spektaklius, po kelis per vieną vakarą. Aktyviai bendraujame su mūsų gerbėjais socialiniame tinklalapyje facebook, kur turime jau daugiau nei 10.000 draugų. Jų paskatinti ir pradedame gastroles per Lietuvą.
“Kitas kampas” – tai ne tik Improvizacijos teatras. Tokiu pačiu pavadinimu įkūrėte ir Improvizacijos mokyklą. Ko joje mokote?
Mokome improvizuoti. Mokykla skirta visiems norintiems, nuo 14 iki 100 metų. Mūsų mokyklos šūkis – “Improvizacija visiems: scenoje, versle, kasdieniniame gyvenime”. Tokios pamokos atpalaiduoja, sumažina auditorijos baimę, žmonėms tampa lengviau bendrauti, išlaisvinamas kūrybiškumas. Tai – galimybė pažvelgti į gyvenimą kitu kampu.
O kas jums yra improvizacija?
Galiu papasakoti tikrą istoriją apie žmogų, auginusį kiškius: jis taip juos mylėjo, tiek jų priveisė, kad užleido jiems savo butą, o pats apsigyveno pašiūrėje. Kai žurnalistai atvyko jo filmuoti ir paklausė, kas jam yra kiškis, žmogus apsipylė ašarom ir paprašė patraukti kamerą. Kiškis jam reiškė viską. Kaip ir man – improvizacija. Tai – mano gyvenimo būdas…
