Rytas, kava termose, pintinė rankoje, miško takas. Daugelis lietuvių turi savo grybavimo ritualą – tą vieną veiksmą, kurį atlieka kiekvieną kartą, kai tik pasuka į mišką. Kai kam tai tylus ėjimas be telefono, kai kam – visada ta pati kryptis.
Tačiau yra vienas įprotis, kuris kartojamas dažnai, nors ir atrodo visiškai nekaltas. Ir vis dėlto, jis gali baigtis gerokai blogiau, nei tikėtumeisi. Paprastas veiksmas, atliekamas kone automatiškai, šiandien tampa vis labiau pavojingas.
Kalbama ne apie grybų rinkimą ten, kur negalima, ir ne apie pažymėtą teritoriją. Tai kažkas, kas dažnai prasideda nuo noro pasidžiaugti tyla, būti atsijungus ir jaustis laisvu nuo miesto taisyklių. Dažniausiai žmonės apie tai susimąsto tik tada, kai grįžta iš miško su nuovargiu ne kojose, o galvoje.
Ką daro dauguma ir kodėl tai pavojinga?
Dažnas grybautojas, vos išlipęs iš automobilio ar nuo dviračio, tiesiog išjungia telefoną. Kiti – palieka jį mašinoje ar kuprinėje, be garsų, be signalo, nes „vis tiek miške nėra ryšio“. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip puikus būdas atsiriboti nuo pasaulio.
Deja, tai yra viena dažniausių klaidų, kurią pastebi ir miškininkai, ir gelbėtojai. Miškas keičiasi. Net pažįstami takai gali pasirodyti nebe tokie aiškūs, kai saulė šviečia žemiau, ar kai debesys pridengia orientyrus. Ir štai – žmogus pasuka ne ten, kelias susidvigubina, balsų aplink nėra. O telefonas?
Palikote jį mašinoje ir dabar neturite nei ryšio, nei baterijos. Tokių situacijų, kai grybautojas pasimeta, pasitaiko dažniau nei daugelis įsivaizduoja. Net nedidelė panika apsunkina sprendimų priėmimą, o be ryšio – niekas nežino, kur ieškoti.
Pasekmės – ne tik emocinės
Pasiklydęs žmogus miške ne tik išsigąsta – jis priverstas nakvoti neplanuotoje vietoje, sugrįžta sušalęs, kartais peršalęs ar susižeidęs. Ne vienas atvejis baigėsi ligoninėje. Tai, kas turėjo būti graži diena su krepšiu baravykų, tampa ilgu ir varginančiu pasakojimu, kurio niekam nelinkėtum.
Be to, neretai ieškojimai įtraukia kitus – šeimą, policiją, ugniagesius, net sraigtasparnius. Ir nors tokios operacijos ne visada skaičiuojamos eurais, emocinė kaina – milžiniška. Artimieji gyvena nežinioje, o pačiam žmogui lieka nepasitikėjimo jausmas – tiek savimi, tiek mišku.
Ką daryti kitaip?
Pirmas žingsnis – visada turėti įkrautą telefoną, o dar geriau – įsijungtą lokaciją. Net jei ryšio nėra, daugelyje telefonų galima pasižymėti tašką, nuo kurio pradėjai eiti. Kitas svarbus dalykas – pasakyti kam nors, kur einat, kiek maždaug planuojat būti.
Ir dar – nepatingėkit įsidėti mažą švilpuką, atsarginį žibintuvėlį ar bent šviesą atspindintį elementą. Tai gali pasirodyti smulkmena, bet jei prireiks – taps gyvybiškai svarbu.
