Kartais atrodo, kad miškas yra ramybės užuovėja, kvapni erdvė, kurioje užmiršti laiką. Rugsėjo rytai, rasotos samanos, tylus krepšio šiugždėjimas – viskas lyg iš vaikystės prisiminimų. Tačiau vis dažniau pasigirsta žinių, kad net toks iš pažiūros nekaltas užsiėmimas kaip grybavimas gali būti ne toks saugus, kaip anksčiau.
Žmonės traukia į miškus tikėdamiesi pailsėti ir prisirinkti gėrybių, bet grįžta su įbrėžimais, nerimu ar net su ligos požymiais. Kai kurios Lietuvos vietovės, anksčiau buvusios grybautojų rojus, dabar kelia vis daugiau klausimų. Kodėl taip nutiko – verta panagrinėti atidžiau.
Ne tik uodai ar brūzgynai kelia diskomfortą. Šiandien pavojų miškuose yra kur kas daugiau ir ne visi jie matomi iš pirmo žvilgsnio.
Kas keičiasi miškuose?
Vienas ryškiausių pokyčių – plintantys ligų pernešėjai. Per pastaruosius metus labai išaugo užsikrėtusių erkių skaičius, ypač kai kuriose Dzūkijos, Suvalkijos ir Žemaitijos vietovėse. Jos platina boreliozę, erkinį encefalitą – ligas, kurios gali ilgai nepasireikšti, bet vėliau sukelti rimtų sveikatos problemų.
Be to, kai kurie grybautojai vis dažniau pastebi neįprastą gyvūnų elgesį, pavyzdžiui, pernelyg drąsūs šernai ar net lapių išėjimai prie žmonių. Nors retai pavojingi tiesiogiai, jie gali būti pavojingų virusų nešiotojai, ypač jei susiduria su naminiais gyvūnais ar paliktais maisto likučiais.
Ir tai dar ne viskas, kai kur pasitaiko pranešimų apie miškuose išmėtytas šiukšles, apleistus pastatus ar net spąstus. Tokie dalykai pavojingi ne tik dėl traumų rizikos, bet ir dėl to, kad rodo žmonių abejingumą aplinkai.
Kur grybauti šiuo metu saugiau?
Ne visi miškai kelia problemų. Daugelyje vietovių vis dar galima saugiai mėgautis grybų paieška, ypač jei laikomasi elementarių atsargumo priemonių.
Vertėtų vengti tankių, drėgnų vietų, kur erkės jaučiasi geriausiai, o taip pat nepamiršti apsaugos priemonių – ilgos rankovės, galvos apdangalas ir kelios minutės kūno patikrinimui po išvykos gali apsaugoti nuo daug didesnių problemų.
Jei norisi jaustis dar saugiau – pravartu pasidomėti konkrečios vietovės situacija. Kai kurios seniūnijos viešai dalijasi informacija apie erkėtumą ar gyvūnų judėjimą. Pasikalbėjimas su vietiniais – dar vienas naudingas šaltinis.
Miškas vis dar gali būti saugus
Nors pavojų daugėja, tai dar nereiškia, kad reikia visai atsisakyti išvykų į gamtą. Tiesiog reikia daugiau žinių, dėmesio detalėms ir atsakingo požiūrio. Svarbiausia – nepasitikėti vien įpročiais. Jei grybauji kasmet toje pačioje vietoje, tai nereiškia, kad situacija nepasikeitė.
Ir dar viena detalė: nepamiršk, kad grybauti galima ne tik dėl krepšio turinio. Kartais pats ėjimas, tyla, dūlantys lapai po kojomis – tai, ko labiausiai reikia.
